naikintuvai išraižė mano apsnigusį dangų indiškais motyvais, nes šviežioje pusnyje gulėti gera. ir arijų po langu nebedainuoti kai girgžda stygos, o ir langas balsu neatsako, tik mirkteli man, infantei, porą kartų. kol neatsimerkia.
slepiam pieną delnuose, kai akyse nebetelpa. o tada ir balti pirščiukai, nugara bėgiodami, nešildo, nes juk pienas delnuose išdžiūvo. tylios nakties ponia, SKAISČIAI žydrais melancholijos bateliais. ir niekam juk nepasakysiu, kas po smailių kulniukų ritmu slepiasi.
kaukšt kaukšt.
trūkt, bar bar bar.
[aštrus barbenimas. ]
nesvetimas man rytojus ir tramvajų ūžesys. tiesa, ne numylėto Vilniaus, Rygos gatvėse.
o čia tik vagonai skina aguonas nuo bėgių. pjausto dangų ir žemę dalina šiandien semaforo akys.
"Sprangią naikintuvų tylą, užrakintą po žeme." Visai poezija. Bet dar betvarkė. Man, pvz. žodis "infantė" kelia įtarimų - ar pasitikslinai, ką jis reiškia? Paskui vėl - atsimerkęs langas atsako? jie taip - tai gerai, bet paneigi visą prieš tai buvusią pastraipą. pieno pastraipa nuskubėta, pieno pritaškyta (išdžiūvęs pienas pakankamai piktai smirda), bebesuseku, kas man sakoma ir to srauto. Ir šiaip - ne be nuodėmės, bet paskutinė eilutė - vež.