medžiams

kai pajuosta iš pykčio
vanduo, vilkdamas ižą,
palypėjus ant kalno kupros,
guodžia Nemuną medžių šeimynos
  -Nerūstauk brolau,
ir mus nurengė vėtros,
talžė šuorais liūčių pirtyje
dabar stovime štai
į baltas paklodes įsisupę,
nuo šalčio pastirę
ir pumpurus kantriai brandinam
aš medžiu tikriausiai buvau
o gal lemta dar būti?
artima jų dvasia
šiandien man.