sopulys

O ką pasakyti..
sustojus kryžkelėj bėgančio laiko
ką pasakyti..
plaunant žemę drumzlinų ašarų syvais
kur išeiti kai bemiegės naktys nemiega tavo bedvasėj krūtinėj.. ir daužos..
kuo patikėti..
kai velkasi blyškios ninfų materijoj mintys parduotos iš
viduramžių sąmonės miego bevaisio.

Susidvejino.. nieko neliko.. Pramerkiu akis
Ant antikvarinio laikmečio dulkių tavo pėdsakai dega.

Ką pasakyti.. taip sopa giliai krūtinę.
Mintimis išdeginu tau laišką ant klevo lapų.. ir miegu.
Blaško vėtra rudenio sopulius tyliai.
Į tavo sveikatą - leidžiasi lapai besparniai i rudenio darganą - taurę keliu.