Meškinas mirė

By Pliušinis Kuriozas

Nekenčiu kalendorinių švenčių – prievartautojų. Drenkia įkyrumu – landūs, įnoringi, o dažnai ir snobiški tie mūsų baliai. Kaip pasakytų gerb. Cinikas – kavos gėrimas iš miniatiūrinių porcelianinių (perlamutrinių?) puodukų, kai mažasis pirštelis atkištas į priekį (kad mintys svaresnės būtų) ir reikšminga tyla sučiaupus lūpas iki baltumo.

Taigi, guliu vienišoje dvigulėje, ką tik grįžusi iš Dėdės įkurtuvių ir nekenčiu švenčių. Taip, kad net lezbietė Nemiga rėžia sparną aplink lovą ir taikosi mane išdulkint. Brrr. Frigidiška.
Ech, sumelavau – imituoju miegą ne viena. Šelmišku rudu žvilgsniu į mane spokso Meškinas ir atlėpusiomis ausimis gaudo mano kreivo (nes firminė mano miego poza – įstrižai) vartymosi lovoje metu kylančius garsus. Ką ten garsus. Garselius.
Tai pirma ir paskutinė šio akylo pliušinio padarėlio atsidavimo man naktis. Rytoj, jau rytoj jam bus padaryta manualinė terapija ryškiai žaliam vakuume. Sakote, žiauru? Tikrasis pasityčiojimas jam bus užrišamas klaikaus kaspino pavidalu…

Pakeliui nusiperku vermuto (įkurtuvėse pagavau kablį?) ir linkstančiom nuo vegetodistonijos kojom einu sveikinti to, ko nemačiau daugiau nei pusę metų. Tokiomis akimirkomis žmogiškai savanaudiškai įtikiu ir imu melstis, kad po manęs jis jau turėtų kokią meilę – smulkią, ryškių bruožų, iškalbingą…
Išnyra visai nepasikeitęs. Gal kiek suvargęs. Su kostiumu ir snobiška “Versace” maike (ačiū Dievui bent tiek, kad negeria kavos iš porcelianinių puodukų. Apskritai negeria..). Lūpos kaip visada gašliai pražiotos (net vaikystės nuotraukose ta pati mina), ekscentriška tato ant kaklo ir bele kokia kalba.

Tuo tarpu Meškinas tyliai žudosi supresuotas beoriam įpakavime.

Nuobodus ir beprasmiškas “susipažinimo” procesas: aš tas ir tas, iš ten ir ten, darau tą ir tą. Nusišypsai. Nusisuki. Ir pamiršti.
Atsipučiu. Jis su saldžių veido bruožų blondine, nepratarusia nė žodžio(vėliau sužinojau, jog tai momentinė pora).
“Ką, jei pasidulkinčiau su geriausiu jo draugu (matomu antrą kartą)? Toks intelektualus, šiltas, atviras, groja džiazą, kurio nekenčiu ir yra skaitęs banalųjį “Alchemiką”…”- šviesos greičiu šmėžteli.
Žiauresnė gimtadienio dovana, nei Meškio lavonas, dievaži. Ypač galvoje, o gal galvutėje turint tai, jog su pačiu solinezantu taip paprastai nepasidulkinom, kaip su Nemiga praeitą nakt. He he.. Nesijaučiu boba mazgote, norinčia lįst tarp draugų. Ne. Nepašiksiu sau ant sąžinės.

Ištvermingiausias lieka vis siaurėjantis pažįstamų ratelis: “Važiuokim pratęsimo”.

“O gal į Meškio laidotuves?”- dingteli.

Tyliai gurkšnojam arbatą ryte, dar tyliau skambant psichodelikams (modernus laidotuvių maršas mirtininkui. Paskutinę naktį bent nukaršinau…).
Kiekvienas išsiskirstome kas sau (kaip visada ir visur. Pamiršau, kas yra “kartu”). Vėl pusei metų? Daugiau?
Net nėra smalsumo, ar jis permiegojo su pliušiniu lavonėliu – o gaila, po paraliais, gaila.

Esu kalta, labai kalta, bet kvykdama nesidaužau krūtinėn. Kam tos isterijos. Gyvenimas ir taip kurioziška erzelynė. Taigi, ramiai diagnozuoju kaltę ir išeinu. Į laisvę. Atsisuku ir žvilgsniu lyg trintuku išbalinu vasarą, palikdama tik tuščią dėmę interpretacijai.

Išeinu. Pas į pliušo karalystę iškeliavusį apvalainų akių Meškį. Amen.;)