Mrs. Kalėdų Senelis Ir Pieniška Sriuba Su Mandarinais

- „Ar mylite vaikus?“ – Koks idiotas pažymėtų „ne“ langelį, norėdamas darbo „Kalėdų senelių agentūroje“?
- Močiut, liaukis, padėk tą anketą..
  Na ir kas, kad – taip – Senelis Adomas (iš tikrųjų, tai amžiną jam atilsį) labai mylėjo mažus vaikus. Už tai fejerverkai nemylėjo jo.
- Močiut, senelis Adomas - ne Kalėdų senelis!
- Žinau. Tik šiemet tam šmikiui pasisekė. Grįš jis man..!
- Močiut...
- Neatsikalbinėk, nes tau dovanų neatneš...
  O ką tu jai?.. Linguoji galvą ir toliau šaukštas po šaukšto srebi tą pienišką sriubą su makaronais. Ačiū Dievui, kad su makaronais. Pastarąjį kartą makaronus močiutė katėms sušėrė, o man į sriubą mandarinų primėtė. „Kaip Kalėdiška, o ir skamba panašiai“. Jau beveik metai praėjo nuo to laiko, kai senelis padėdavo močiutei atskirt makaronus nuo mandarinų. Ir velnių duodavo, kam kates tiek šeria. „Mane pašertum“ - ir gašliai nusijuokdavo, o močiutė – juk paprašyta – šerdavo jam su šlapia mazgote per „nevalyvą ir ištvirkusį snukį“.
  Gavęs darbą toje Kalėdų senelių agentūroje senelis pavirto į kitą žmogų. Na, tokį patį storą, raudoną ir žilą, bet jo gašlūs juokeliai virto: „Ar geras buvai šiemet?“. Nors, dabar prisiminus – tai vis tiek skamba gašliai. Gal ir nevirto jis kitu žmogum, bet su tuo kostiumu ir dirbtine [ne karta buvusia nutraukta] barzda (savos neturėjo, nes močiutė augint neleido – nuolatinė diagnozė: atrodysi kaip nevala) atrodė toks „gerietis“ iš amerikietiškų kalėdinių filmų! Gaila, kad nusibaigė nei šiaip, nei taip -  naktį, kai keli girti tėveliai pasismagino laidydami fejerverkus (na, turbūt netyčia) į didelį raudoną taikinį, išpūstu ir nuo juoko tratančiu pilvu. Kai bandėm pranešti močiutei, ji mus tildė žiūrėdama į televizorių.
- Močiut, bet garsas išjungtas..
- Dar pašūkauk, tai atsiras! Jei patylėtum, gal ir išgirsčiau...
  Nuėjom ir su tėvais išsivirėm arbatos. Jaudinomės, gi ne kasdien praneši mamai, močiutei ar uošvienei, kad jos gašlus vyras žuvo. Bet už pusvalandžio ta akimirka, kuomet tiesa turi būti atskleista, atėjo (Tuometinė mano mintis buvo „Šūdas!“). Liūdnai nulenkę galvas ir nuoširdžiai apgailestaudami išstenėjome apie nelaimę. Juokingiausia, kad ji nužvelgė mus savo pavargusiu (ka) kaviniu – koviniu žvilgsniu ir viskas. Prunkštelėjo ir nutipeno į koridorių. Lėtais lėtais žingsneliais. Ilgai kuisdamasi lentynose bumbėjo nesuprantama kalba. Manėm, močiutė verkia. O ji grįžo į kambarį ir nušveitė ant stalo storą aplanką, pilną anketų, reklaminių bukletų ir kvietimų „stoti į Senių Šalčių gretas!“.
- Adomas – Kalėdų Senelis. Išskrido, - tarsi „kaip jūs, neišmanėliai, patys to nesupratot“ dalyką vimtelėjo močiutė.
  Kol mes su tėvais akis išsprogdinę ir burnas pražioję (kaip tipiška, ar ne?) stovėjome prieš ta aplanką, močiutė paskubomis apsirengė, apsiavė žieminius batus ir šūktelėjus – „Bėkit lauk, einu kačių šert“ nukulniavo iki veidrodžio. Trumpai (gal iš kuklumo) šyptelėjus savo pavargusio veido apsunkusiais lūpų kampučiais atvaizdui ir tada jau kovingai atsistojus tarpdury tiesiog vyte vijo mus lauk. Ką jau padarysi – išėjom. Aišku, aš – neilgam. Tėvai nusprendė, kad „močiutei dabar bus labai liūdna vienai ir, jėzau, jėzau, kaip liūdna, reik jai padėt“. Spėkit, kas tokia buvo ištremta iš namų, atskirta nuo interneto ir verčiama kas vakarą valgyti pienišką makaronų sriubą močiutės namie? Negali būt! Aš. Bet mes su močiute viena kitai visiška netrukdėm. Priešingai - ... Dieve, kaip meluoju. Net nemokėčiau to sakinio pabaigt. Mes vedėm viena kitą iš proto! Kartais net pagalvodavau, kad po pirmojo fejerverko šūvio, pataikiusio į vargšą senelį, jis veikiausiai atsiduso iš palengvėjimo. Kuo toliau – tuo tvirčiau tuo tikėjau. Kada nors ant galvos už tokias mintis man užkris plyta, bet tik tokios mintys mane bent minimaliai gelbėjo.
- ... Aha, aha... Aš irgi taip sakau, Adomai. Aha... Oi, tik, žiūrėk, nepersidirbk ten! Ir po Kūčių lauksiu tavęs namie. Gerai, iš ryto. Prisiuliavojai cielus metus, dabar jau ir darbo gausi. Reik tapetus perklijuot ir balkonas visai sutrupėjo...
- Močiute? Padėk lygintuvą į vietą, - kiekvienos dienos pasisveikinimas su mieląja senole, grįžus po pamokų ir patikrinus ar šį kartą ta šizikė prieš glausdama lygintuvą prie ausies, neįkišo laido į elektros rozetę.
  Močiutė visuomet susinepatogina, bet vos padėjus lygintuvą užklykia: „Kad greičiau man namo telefoną parneštum! Man bet kurią minutę gali paskambinti!“. Neišnešiau aš jokio telefono. Tiesą pasakius, močiutė niekada neturėjo telefono. Turėjo televizorių, bet nuolatos praganydavo distancinio valdymo pultelį.
- Močiut, ką darai?
- Pultelio ieškau.
  Močiutė viduryje kambario sukosi aplink savo ašį. Jau nežinia kelintas ratas ir nežinia kokios priežastys lėmė jos ypatingą valią neapsivemti.
- Ir randi?
- Randu. Iš kart po to, kai nustoju suktis.
- Tai kas tau trukdo?
- Tu. Užsičiaupk.
  Užsičiaupiu. Ir iš tikrųjų – močiutė nurimsta ir randa pultelį, kuris visada padėtas ant staliuko, į kurį po tokių sukinėjimųsi močiutė ir atsiremia. Žinoma, radusi pultelį ji įsijungs televizorių. O tada pagalvoju, kad pirmas ir antras pasauliniai karai net kartu sudėjus buvo geriau, nei močiutės priekaištai didiesiems Lietuvos prekybos centrams, pamačius jų reklamas. Kurios, oi, patikėkit, dažnai rodomos. Ir kaskart ta pati tirada:
- „RIMI“! „IKI“! „Maxima“! – velnio padarai. Kaip mikrobus skleidžia visokius maišus! Tų prakeiktų celofano darinių pilna – jie įsipainioję tarp medžio šakų, jų neįmanoma nupurtyti nuo batų, jie skraido ir piktdžiugiškai teškiasi tau į snukį, jie išdarinėja visokiausias kvailystes, o ką tu jiems? Nieko! Jautiesi menkysta, o tie šmikiai juokiasi savo čežėjimu. Jų  vaikosi maži vaikai – ne madų, ne moralės principų, o (ne?) paprastų CELOFANINIŲ MAIŠELIŲ!
- Močiut, bet pati juk perki tuos maišelius, - ot, klaidą padarau, kai prasižioju tokiu sakiniu.
- Man jų reikia.
  Ir jokios vakarienės tą dieną. Aišku, ne mažas vaikas, jei tik nepadarytų – pati pasidaryčiau. Bet močiutė – ne durna. Užrakina virtuvę. Nors, nemanau, jog tai įrodo jos „nedurnumą“. Šiaip, moteriškaitė išties išsilavinus. Savo laikais mokytoja buvo.
- Velniai žino, kam aš su tuo Adomu susidėjau – „grubijanka“ ir tiek. Ale pasiutiškai gerai bučiuodavos... – ir panyra močiutė į tokius prisiminimus, kokių, maldauju visų šventųjų, neleiskit man kada išgirsti.
  Eglutės šiemet nepuošėm. Maniau čia kažkoks gestas, kad mums ne šventė, mes senelio gedim, bet, pasirodo, kad jei papuošim eglutę - „tas bestija dar pagalvos, kad jo laukiam“. Ne Kalėdų Senelio. Mano senelio. Po tokio sakinio nieko daugiau ir nepadarysi, kaip tik sugaudysi paskutinę mandarino skiltelę iš pieniškos sriubos ir šveisi į pustuštį šiukšlių kibirą. Jis visada pustuštis. Močiutė šiukšles meta dažniau, nei senelis jai siūlydavo „išdulkinti kilimą“. Tuo pačiu ji kates pašeria. Jei nepažinočiau jos, tai manyčiau, kad kažkokia vargšė bevaikė močiulytė taip savo motinišką meilę dalina, bet, kad ta, atsiprašant, kvanka, tris vaikus turi, ir dar septynis anūkus. Bet mes jai turbūt Dievo nemalonė. Ji tik katinus myli. Vieną kartą net apdaužė kaimynę su laikraščiais, kam toji, supraskite, pavogė žuvų galvas nuo konteinerių, juk jos katytėms buvo. Nevogė ta bobulytė nė velnio, bet po to turbūt kokią silkofobiją tai tikrai užsistatė.
  Šiąnakt prabudau nuo kniaukimo. Prakeikti katinai? O kas daugiau. Girdėjau, kaip močiutė gretimoje lovoje vartėsi. Nuo šono, ant šono. Aha, galvoju, bus tau, kvailike, katinus šert. Tiems negana! Ir tave surytų, jei galėtų. O tokia mintimi visai susižavėjau. Ir tiesiog fiziškai pajutau, kaip Šventas Petras išbraukia mane iš įtrauktinų į Rojų sąrašo. O ką? Su seneliu uliavosiu, vadinas. Močiutė vis vartės ir vartės, man neleisdama užmigt. Egoistiška, bet na ir kas. Aš tai nešeriu katinų, kodėl man jie turėtų trukdyt. Iš kažkur išlindo mintis, kad gal būtent todėl, kad aš jų nešeriu, jie ir trukdo?.. Ne... Ir močiutė atsikėlė. Lėtai nušliaužė ligi spintos iš kurios išsitraukė kažkokį pagalį. Viešpatie, juk ten ji laiko kirvį! Ne, pati į šizofrenikę virstu. Girdėjau, kaip ji nušlepsėjo iki durų ir net neapsivilkus palto, neapsiavus batų atrakino duris ir lėtai nulipo žemyn. Kaip čia dabar viską suprast? Nuėjau iki balkono, kurio duris bedarydama išgirdau močiutės agresyvų „Ne taip kniaukt reikia!“ ir – šmaukšt! Tada trumpas miauktelėjimas ir ilga tyla. Aš, asmeniškai, nedrįsau žengti daugiau nė žingsnio. Kalėdų rytas. Merry Christmas, kaip sakoma. O kas toliau? Močiutė ėmė kniaukti! Pratisai, veriančiai, tiesą pasakius, velnioniškai erzinančiai. Įsipyliau molinį puodelį „Gliuhwein“. Apsirengiau šilčiau, tiesą pasakius, visai šiltai ir atsisėdau ant taburetės prie praviro balkono lango. Stebėjau keturpėsčią ir siaubingai į toną nepataikančia močiutę. Į sveikatą. Norėjosi sakyti, kad lengvas vėjelis kedeno mano plaukus, bet tai būtų visiškas absurdas, nes plaukai buvo paslėpti po šilta kepure, o vėjas toli gražu nebuvo lengvas - šaltais nagais badė paraudonijusį mano veidą ir retkarčiais net skausmingai įbrėždavo. Užsimaniau ir absento. Toks gėralas. Sako, sukelia haliucinacijas. Bet, vis dėlto, velniop, ir taip aplink vienos haliucinacijos.