Gęstančių troškimų laumė

Nubėgančio
Pasaulio tamsoje
Regi mažytę
Laumę,
Sūpuojančią
Ant rankų
Kaulėtųjų savo,
Ledinį,
Lyg vaiduoklio akys
Kūdikėlį.

Sniegynų apsupta
Ji klykia
Veriančiu žvaigždes
Balsu
Ir krenta
Į žvarbias pusnis,
Troškimai mūsų
Aitrūs, kaip pipirai,
Atšaldami ir gęsdami
Visiems laikams.