Anapilis

Rytas. Prieš akis vis dar šmėkščioja ką tik regėto sapno nuotrupos: žydras vandenynas, baltas smėlis, karšta saulė, raumeningi vaikinai, žaidžiantys tinklinį...Ak, kaip norėčiau, kad šis sapnas taptų tikrove. Nors gyvenu prie jūros ir smėlėtų jos krantų, bet ko jau ko, o raumeningų vaikinų, žaidžiančių tinklinį, trūksta. Tai prisisvajojau, vis tiek taip nebus, kad ir kaip to norėčiau. Gal reikėtų jau keltis, nors ir atostogos. Koja nuspyriau nuo savęs antklodę ir grakščiai pasirąžiusi, lyg kokia katė, išsiritau iš lovos. Tik dabar prisiminiau, kad mano tėvai vakar išskrido į Niujorką aplankyti draugų. Tad visą savaitę man teks būti vienai. Akimirką man tai visai nepatiko, bet kai pagalvojau, kad galėsiu daryti, ką noriu, nereikės klausyti tėvų priekaištų ir nurodinėjimų, apsidžiaugiau. Taigi su pakilia nuotaika nuskuodžiau į dušą. Nusipraususi jutau ne tik kūno, bet ir sielos gaivą.
    Paskubomis apsivilkau sportinį kostiumą, įsimečiau į burną kelis sausainius ir skriste išskridau iš namų į pajūrį. Saulė dar tik kilo. Dar niekad nesu mačiusi tokio nuostabaus saulėtekio: saulė tokia didelė didelė, o jos akinantis švytėjimas suteikė paslaptingumo ir stebuklingumo. Jūra buvo rami ir tyli, o švelnus ošimas glostė širdį. Jos bangos, atspindėdamos saulės spindulius, priminė deimantais nubarstytas kalvas. Pakerėta žavingo ryto, nepastebėjau, kaip nuėjau taip toli, kaip dar niekada nebuvau nuėjusi. Kairėje stūksojo milžiniškas kalnas, o jo viduje buvo urvas. Mane užplūdo nenumaldomas noras įeiti į urvą ir rasti ką nors idomaus ar paslaptingo. Iš pradžių buvo baisu, nes nieko nebuvo matyti. Po kelių minučių akys priprato prie tamsos. Nieko ypatingo nepamačiau. Jau norėjau apsisukti ir išlįsti į dienos šviesą, bet netikėtai pakėliau ranką ir pirštais perbraukiau sieną. Pajutau, kad į kažką įsidūriau ir tyliai aiktelėjau. Iš piršto bėgo kraujas. Norėjau pažiūrėti, kas per aštrus daiktas buvo sienoje. Tačiau buvo pernelyg tamsu, kad galėčiau ką nors įžiūrėti. Apžiūrėjusi savo kišenes, netikėtai radau degtukų dėžutę. Apsidžiaugiau lyg mažas vaikas, gavęs saldainį. Paskubomis uždegiau degtuką ir prikišau jį prie sienos. Pamačiau nedidelį, į ietigalį panašų daikčiuką. Jis buvo tvirtai įsmigęs ir atrodė, jog nepavyks jo ištraukti iš sienos. Pagriebiau nuo žemės pirmą pasitaikiusį akmenį ir pabandžiau tą aštrų geležies gabalą įkaltį į sieną, kad kas nors užklydęs į šitą urvą taip pat nesusižeistų. Mano nuostabai tas ietigalis lengvai sulindo į sieną. Staiga krūptelėjau ir širdis nusirito į kulnus, kai urvas sudrebėjo. Pakilo didžiulis dulkių debesis ir urvo siena, kurioje buvo įsmigęs gelžgalis skilo pusiau ir lyg kokios lifto durys atsivėrė. Po valandėlės atgavau amą ir sukaustyta baimės, vos begalėdama sklandžiai mąstyti, bandžiau suvokti, kas vyksta.Pasėdėjusi ant žemės dar kurį laiką, padariau išvadą,kad visa tai tik sapnas. Pasijutau drąsiau. Prisivertusi atsistoti, virpančiais keliais žengiau link atsivėrusios sienos. Įėjau pro plyšį ir apstulbau dar labiau. Prieš mane puikavosi didžiulė prabangi salė. Jos grindys buvo išklotos tigrų kailiais, sienos nusagstytos deimantais ir rubinais, o kampuose stovėjo įspūdingo grožio vazos. Salės viduryje buvo mažas fontanėlis, kuriame stovėjo akinamai balto marmuro angelėlis, o prie galinės sienos - prašmatnus krištolinis sostas...
    Vos tik priėjau prie fontanėlio, pasigirdo tyli svaiginanti muzika. Staiga mano akys vos neišvirto iš akiduobių, kai šalia sosto išvydau ryškėjantį mažos mergaitės siluetą. Mergaitė ranka lėtai parodė ženklą, jog eičiau kartu su ja. Kūnas iš išgąsčio jau net nebevirpėjo, o buvo sustingęs, lyg akmeninė statula. Po kelių minučių prisiverčiau pajudėti ir valdoma paslaptingos jėgos, nusekiau paskui mergaitę, kuri rankos mostu atvėrė galinę salės sieną. Už jos buvo dar viena salė, tačiau ji buvo paprasta ir visai neprašmatni. Joje nebuvo nieko, išskyrus išraižytą ratą salės grindyse. Tame rate buvo kažkokie keisti ženklai, o aplink jį buvo sustatytos septynios žvakės.
    Kartu su mergaite įžengiau į ratą. Visa baimė tarsi išgaravo. Jaučiausi tuščia ir neberūpėjo, kas dar gali atsitikti. Staiga mergaitė pakėlė rankas ir akis į viršų, užsidegė žvakės, pakilo tiršti dūmų kamuoliai ir pamažu viskas tarsi ištirpo: vaizdai, jausmai...
    Po akimirkos gulėjau ant kažko kieto ir gruoblėto. Aplink buvo kurtinanti tyla. Pramerkusi akis pamačiau, jog guliu ant didelio, kažkokiais grybais apaugusio akmens. Mergaitė buvo dingusi. Pirma į galvą atėjusi mintis: kur aš? Suvokiau, jog esu miške, bet kokiam? Šis miškas buvo labai keistas: medžiai tokie aukšti, kad net nesimatė jų viršūnių, o lapai panašūs į palmių, tik jų spalva buvo ne žalia, o mėlyna. Vietomis augo nedideli krūmeliai. Jaučiausi lyg pasakoje. Gal ta mergaitė mane nugabeno į kitą nežinomą pasaulį, bet gi tai nesamonė, aš tikrai sapnuoju. Kadangi jau sapnuoju, tai būtų visai nepavojinga patyrinėti šį paslaptingąjį pasaulį.
      Atsargiai atsisėdau ir dar kartą apsidairiau. Keista, jog aplinkui nebuvo jokių paukščių, vabzdžių, nejaučiau jokio vėjelio. Buvo truputi baisu. Jaučiausi, lyg būčiau buvusi miške viena, atsidūrusi negyvenamoj visatos planetoj. Lėtai nulipau nuo akmens, stengdamasi neužkliudyti ant jo augusių grybų: ką gali žinoti, gal jie nuodingi ar šiaip sutraiškius žiauriai dvokia. Pajutau, kad žemė kažkokia netokia, kokia turėtų būti. Pritūpiau, paėmiau vieną grumstelį ir patryniau tarp pirštų. Žemė buvo melsva, kaip ir medžiai, o jos grūdeliai buvo nesulipę ir keistos formos. Staiga tarp medžių pamačiau kažką boluojant. Šmėkštelėjo mintis, kad tai tos mergaitės, kuri mane čia atgabeno, balta suknelė. Tad pasileidau bėgti link jos, tačiau pribėgusi pamačiau ne mergaitę, o baltos drobės maišelį, pririštą prie medžio kamieno. Atrišau virvę ir šleptelėjus maišeliui ant žemės, pasklido švelnus rožių kvapas. Jame buvo stora apdulkėjusi knyga, trys stikliniai buteliukai su spalvotais skysčiais ir maža dėžutė. Norėjau ją atidaryti, bet nepavyko. Tikriausiai ji užrakinta. Pavarčiau ją, apžiūrėjau iš visų pusių, bet rakto skylutės neradau. Pasitiesusi ant žemės maišelį, paėmiau knygą. Knyga buvo tokia dulkėta, jog nesimatė net jos pavadinimo. Su kostiumo rankove pradėjau trinti knygos viršelį. Kai pagaliau išryškėjo pavadinimas, pamačiau užrašą: "Mirusiųjų pasaulis". Atsiverčiau pirmąjį puslapį, kuriame žmogaus ranka buvo parašyta: "Sveika atvykusi į mirusiųjų pasaulį. Tu esi ypatinga, nes turi išskirtinę teisę susitikti su mirusiaisiais...". Visi kiti puslapiai buvo tušti. Mane užvaldė pyktis, norėjosi rėkte išrėkti: koks idiotas sukūrė šitą knygą ir kodėl ji tokia stora, jei tekstas telpa į vieną vienintelį puslapį. Kai pyktis šiek tiek atlėgo, pagalvojau: gal ir gerai, kad knyga tuščia, užteko ir vieno puslapio, kad išsigąsčiau ir mano protą užvaldytų kraupios mintys. Atrodė, jog tuojau iš žemės pradės lįsti apirę dvokiantys lavonai, o šmėklos pradės gąsdinti bauginiančiai cypiančiais balsais. Su dideliu trenksmu užverčiau knygą, tarsi norėdama išbaidyti baisias mintis. Visus rastus daiktus sudėjau atgal į maišą ir grįžau prie to paties akmens, kur atsiradau. Pradėjau žnaibyti savo rankas, bet niekaip negalėjau atsibusti. Apėmė panika. Staiga prieš mano akis atsirado jau matyta mergaitė. Bandžiau ištarti bent žodį, paklausti, kodėl ji mane čia atgabeno, bet gerklė buvo užspausta tarsi didelio gumulo ir nesugebėjau nieko pasakyti.
    Mergaitė pravėrė savo vos vos rausvas lūpas ir ištarė tyliu balsu:
- Nebijok, tu saugi. Tu išties esi mirusiųjų pasaulyje ir tikrai nesapnuoji. Čia yra tik tavo siela, o tavo kūnas liko urve ir jį saugo kita siela. Tačiau tu gali bet kada sugrįžti į savo žemiškajį kūną. Kai tikrai to norėsi, tau tereiks sugrįžti prie paslaptingojo maišo, paimti dėžutę ir ją atrakinti raktu, kurį tau duosiu aš. Toje dėžutėje yra stebuklingi milteliai. Juos užsibėrusi ant savęs, iš karto sugrįši į savo kūną.
  - Be.., bet kas tu esi ir kodėl būtent aš turiu išskirtinę teisę susitikti su mirusiais?
  - Aš esu taip pat mirusioji. Miriau būdama devynerių nuo maro. Tu turi išskirtinę teisę todėl, kad ilgą laiką troškai susitikti su savo mirusiu vaikinu ir nuoširdžiai tikėjai, kad jūs kada nors kaip nors susitiksit. Tu tos teisės nusipelnei ir dėl to, jog nepraradai meilės ir visada likai jam ištikima, net ir po jo mirties.
  Girdint tokius mergaitės žodžius, jaučiau, lyg ji glostytų mano širdį. Po akimirkos mergaitė ėmė blankti ir išnyko. Mintys sukosi vien tik apie ją: kodėl ji vėl dingo? Ar ji dar sugrįš? O jei mano kūną kas nors rado ir nutempė nuo stebuklingojo rato? Jei taip, tai aš niekada daugiau nesugrįšiu į savo kūną.
  Nepajutau, kaip skruostu nuriedėjo ašara. Nusprendžiau eiti, kur akys veda, vis tiek kito pasirinkimo nėra. Tikiu, kad dar kada nors sutiksiu tą mergaitę. Beeinant akys vėl užkliuvo už to medžio, šalia kurio gulėjo tas nelemtas maišas. Smalsumas mane nugalėjo ir aš dar kartą išėmiau iš maišo jame buvusius daiktus. Dar kartą paėmiau ir atverčiau knygą. Mano nuostabai, buvo pilnas ne vienas, o jau du puslapiai. Perskaičiusi antrąjį puslapį sužinojau, jog miškas, kuriame esu, yra saugi vieta gyviesiems. Už miško yra slėnis, kuriuo teka mirties upė. Tame slėnyje auga milžiniškos, beveik dviejų metrų aukščio gėlės. Tų gėlių žieduose ilsisi mirusiųjų sielos. Kas septynias valandas gėlių žiedai išsiskleidžia ir jei sielos nori, gali pakilti iš savo poilsio guolio ir paklaidžioti po amžino atilsio slėnį. Gyvųjų sieloms reikia saugotis mirties upės, nes mirties vanduo sunaikina sielų gyvybingąjį sluoksnį ir tada jos nebegali sugrįžti į savo kūnus. Daugiau nebuvo parašyta nieko. Širdį sukaustė baimė. Nors kokia čia širdis, jei dabar esu tik siela.

Pirmos dalies pabaiga