Faraonas (1)

Pirmasis skyrius

    NEEIŠSIPILDŽIUSI LEGENDA

Ponas Stivensonas ramiai išsidrėbė ant savo naujutės grynos odos sofos. Paėmė televizoriaus pultelį, spustelėjo jį ir įjungė septintąjį kanalą. Šis tada kaip tik transliavo žinias. Buvo jau dešimta valanda vakaro, už lango nutilo visi garsai. Stivensonas ilgai nelaukė, nenoriai atsistojo ir įjungė šviesą. Kambarį užliejo skaisti toršero šviesa. Ponas Stivensonas nuėjo prie lango, kad galėtų užtraukti naktines užuolaidas, kai išgirdo šnekantis pulkelį žmonių. Jie taip vėlai dar nebuvo namie, be to, vepėjo kažkokias nesąmones.
- Ra vardu prisiekiu, nesitikėjau, kad faraonas neišlaikys.
- Taip, nors jis ir pabaigė savo darbą.
- Ne, jo auka tikrai per didelė...
Apie ką žmonės ten šneka? Koks dar faraonas, kokia auka? „Tikriausia pasigirdo“ – mintyse nurijo seilę ponas Stivensonas. Jis vėl įsidrėbė į savo sofą ir toliau spoksojo į televizorių. Staiga reporterė pranešė:
- Karščiausia naujiena. Netoli Gizos piramidžių Egipte, Saulės piramidės Meksikoje ir Partenono šventyklos Graikijoje susirinko minios žmonių. Tai ne šiaip ekskursijos. Rodos, žmonės tiesiog gedi. Ekspertai mano, kad jie protestuoja už tai, kad šalia šių kultūros paminklų nebūtų vykdoma urbanizacija. Nė vienas operatoriams ir žurnalistams neatsakė. O dabar sporto naujienos. Anglijos klubas...
Ponas Stivensonas, kaip ir dauguma septinto kanalo žiūrovų tiesiog nusistebėjo, kokie kvaili gali būti žmonės. Turbūt, neturi ką veikti. Tuo metu gatvėje suskambo laidotuvių maršas. Stivensonas, kaip ir dauguma jo kaimynų iškišo galvą per langą, kad pamatytų tą nedorėlį, kuris šitaip juokauja. Visi nustebo, išvydę einant visą laidotuvių procesiją – žmonės, apsigaubę paltais su kapišonais, nešė kažkokį spragilą ir lazdą, panašią į aviganio. Tik šios lazdos buvo kažkokios keistos, išdažytos taip, kaip... Ponas Stivensonas nesugebėjo prisiminti, kur panašias matė. Bet puikiai tai prisiminė. Jo mintis nutraukė iš vieno namo išbėgusi moteriškė, kuri, rodos, begalo skubėjo. Ji pasiėmė ir užsidėjo kažkokį mėlynom ir geltonom juostom išdažytą peruką. Greit atsistojo procesijos priekyje ir iškėlė neaiškiais rašmenimis išrašytą lentelę. Dauguma mačiusiųjų suprato, kas tai – egiptiečių hieroglifai. Ir ko gi ta ponia Larson taip kvailioja? Nors, kai pagalvoji, ji visad buvo keista. Kažkokia nenormali. Kartą išėjo į gatvę nešina mažu jautuku. Jis atrodė auksinis. Žodžiu, moteriškė ne iš eilinių. Ponas Stivensonas tiesiog pasibaisėjo jos elgesiu. Juk iki Helovino dar toli. „Na, tiek to. Neturiu laiko tokioms nesąmonėms.“ Iš tikrųjų, nesąmonės. Ir tie žmonės turbūt kvanktelėję. Bet tai jau nebe pono Stivensono, o ligoninių rūpestis.
Stivensonas pasiklojo lovą, išgėrė arbatos (tai jo asmeninis ritualas), nuėjo į vonią, paskui grįžo ir užgesinęs visas šviesas, nuėjo miegoti. Sapnai jau siekė pono Stivensono kambarį, kai juos išblaškė stipri šviesa. Rodės, lyg saulė nušvietė visą gatvę, o jai dar pritarė milijonai elektros lempučių. Tai truko tik akimirksniu, tačiau Stivensono širdį užliejo kažkokia nesuprantama palaima, nesuvokiamas džiaugsmas, rodės, kad jis išsivadavo nuo visko, nuo visko kas iki tol jam rūpėjo. Tą akimirką jam kažkas pasakė: „Tapk faraonu“.
Tie žodžiai Stivensoną taip paveikė, tarsi tai tapo jo vienintėliu tikslu.
Po to, kai šviesa vėl užgeso, ponas Stivensonas jau nebegalėjo užmigti. Kad pragrynintų miegamojo orą, jis atidarė langą. Į kambarį skverbėsi gaivi vakaro vėsa, ją pagyvino svirplių muzika. Dangus kaip niekad buvo pilnas žvaigždžių, mirgančių taip, kaip saulės apšviesti briliantai. Rodės, kad visa žemė paniro į ramumą ir gėrį, lydimą šviesos ir laimės. Ponas Stivensonas nesuprato, kas nutiko, tačiau įtikėjo, kad tas šviesos pliūpsnis lėmė kažkokį įvykį. O tas balsas, liepęs tapti faraonu, tikriausiai tik pasigirdo. Stivensonas uždarė langą, nulipo žemyn, pasiėmė romaną apie moterį su krištoline širdimi ir ėmė skaityti. Jis suprato, kad tasai spindulys jam suteikė daug energijos, kurios dar gali kažkam prireikti.

***
Kitą diena visa Defrido firma tik ir klegėjo nuo vakarykščių įvykių įgytais įspūdžiais. Rodos, keistieji gedėtojai perėjo skersai išilgai visą Londoną. Turbūt, kažkokia sekta. Kas gi daugiau? Taip, tik sekta.
- Ar tu matei tą šviesos spindulį, Oliveri? – nedrąsiai paklausė Stivensonas savo gerą draugą Orivelį Onaitą.
- Ką? Spindulį? Džordžai, tau jau turbūt vaidenasi. Per ilgai vakar užsisėdėjai prie tų ataskaitų.
- Turbūt, - nenorom pripažino Džordžas.
Jis nė kiek neužsiminė apie tuos balsus ir puikų jausmą. Juk dar nenorėjo atsigulti kokiuose nors poilsio namuose. Be to, tai tikriausiai susiję su tais egiptiečių rašmenimis, piramidėmis ir kitkuo. Tikriausia fantazija prisižaidė. Galop Džordžas įjungė kompiuterį, įrašė slaptažodį (KOKETĖS), atsidarė savo elektroninio pašto dėžutę. Danielio Milingtono ataskaitos, Rosos Viljeres sveikimas Helovino proga (mėnesiu į priekį), Deno Vilingtono reklaminiai skelbimai. Liko dar vienas laiškas. Jis buvo be antraštės. „Įdomu“ – pagavojo Džordžas ir jį atidarė. Tikriausiai vėl Oliverio pokštai – merginos be rūbų. Bet... Ne. Kažkas keisto. Nerangia anglų kalba parašytas laiškas, kuris skambėjo taip:

Mielas ponia Styvensonai,
tikmes, kat jūs matėt aukso žvaigšdės šviesa ir iasate pasioušiąs atlikti tą paprastutią ušduotį, kuri yvyks Egipte Luksoro šventykloje. Tykreusei jeu susidėjote daigtus, be to isigijote faraono insignijų paviždžius, kuriomis tegs naudotis. Laukeme jusū po dveju savajčių. Leidima atsiūsime per vergą Atmosę. Nepamirškite jo pamajtinti. Pinigu jis nejims.
Su pagarpa
Anubimotepas, buvusio faraono Rahoro VI vyreusesis raštininkas.

- Jau nusibodo prakeikti vaikigaliai, - pusbalsiu pasakė Džordžas.
Kieno daugiau tai gali būti darbas? Sumanė mat pajuokauti. Labai jau juokinga. Jei nori, krisk iš kojų. Rado, kuo juokauti. Iš kur dar tokia fantazija? Vardai nelogiški. Pokštas. Tik piktas pokštas, kas gi dar.
Per pietų pertrauką Džordžas nuėjo į netoliese esančią „Roadvėjo“ kavinukę, kur dažnai išgerdavo stiprios kavos ir suvalgydavo ypatingojo obuolių pyrago. Jis išsirinko tą patį staliuką, prie jo priėjo pamėgtoji padavėja. Ji dar nespėjo paklausti, ko tas norėtų užsisakyti, kai Džordžo dėmesį patraukė netoliese sultis gurkšnojantys du vyrai: vienas labai jaunas, gal vos ne vos aštuoniolikmetis, kitas truputį pagyvenęs, kokių šešiasdešimties.
- Tai va, vakar jau išvydau aukso žvaigždę, - prakalbo jaunasis vyrukas. – Kaip gerai, kad tiek treniravausi, girdėjau, kad išrinktieji nežmoniškai stiprūs. Visgi manau, kad turiu šansų tapti Rahoru septintuoju.
- Taip, taip... – tarė vyresnysis. – Sumauta padėtis. Vargšelis Rahoras. Jis taip stengėsi sunaikinti Chaosą, kad Maat toliau viešpatautų. Bet jei ne tas kvailys Sethotepas...
Džordžas pakraupo išgirdęs jų kalbą. juk tas jaunuolis irgi regėjo šviesos pliūpsnį, jis irgi trokšta tapti faraonu, be to, jie mini tą Rahorą.
- Pone, ar užsisakysit ko nors, ar ne? – galop jo mintis sujaukė padavėja.
- A, taip, taip. Prašyčiau kavos ir obuolių pyrago.
Padavėja viską užsirašė ir nuėjo, o Džordžui knietėte knietėjo pasiklausti tų keistuolių apie faraoną ir aukso žvaigždę. Jį kankino du jausmai – smalsumas ir baimė. Juk taip įdomu būtų sužinoti apie vakarykštį įvykį. Bet jeigu tiedu pagalvos, kad jis nežmoniškai įžūlus, jeigu kišasi į nepažįstamųjų kalbą? Galop laimėjo smalsumas. Džordžas atsistojo ir pradėjo kalbą:
- Laba diena, - kreipėsi į abu. – Labai atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet girdėjau, kad jūs kalbėjotės apie aukso žvaigždę. Aš... Aš... Aš irgi tai patyriau vakar apie vidurnaktį.
Staiga jaunojo vyro veidas nušvito kaip po didžiausios laimės.
- Jūs irgi... Jūs irgi išrinktasis, - pašoko jis nuo stalo ir stipriai paspaudė Džordžui ranką. – Jūs irgi pretenduojate į Horo sostą. Kaip puiku. Londone nedaug kas pajuto tokią laimę. Jau treniravotės? Ką žinot apie užduotis? Ar bus jos sunkios? Bet ko gi aš čia klausinėju, juk jūs daug vyresnis... Tai yra... Na, prisėskit.
Džordžas kurį laiką buvo netekęs žado. Jis neturėjo, ką pasakyti. Tylą prasklaidė senasis vyras.
- Kokie mes nemandagūs. Leiskite prisistatyti. Aš esu Edvardas Lingstrokas, o čia mano jaunasis anūkas Bendžaminas. Malonėkite pristatyti ir save.
- O, taip. Aš esu Džordžas Stivensonas. Labai atsiprašau, bet nelabai suprantu, apie ką čia kalbat.
Bendžaminas išpūtė akis. Edvardas jo taktiškai paklausė:
- Nežinot apie savo likimą? Nežinot, kad esate išrinkasis?
- Atvirai pasakius, apie tai negirdėjau per tuos dvidešimt aštuoneris savo gyvenimo metus, kol gyvenu.
- Vaje, juk jūs... Turbūt nieko jums nepasakojo tėvai apie faraoną ir Horo sostą.
- Aš savo tėvų visai nepažįstu. Mane įvaikino. Sako, kad jie mirė. Bet kuo tai susiję su faraonais ir kažkokiais sostais?
- Na, manau, teks jus apšviesti. Juk šiaip ar taip esate išsirinktas paties faraono. Tegul jam Oziris duoda amžiną laimę. Čia negaliu jums nieko papasakoti. Aplink pilna daug nesuprantančių. Susitikime šiandien netoli muziejaus. Ne, geriau Britų muziejaus senovės Egipto skyriuje. Man jis čia vienintelė vieta, kuri prie širdies.
Džordžas sutiko. Jam nebuvo iš ko rinktis. Galiausiai jis galės išsiaiškinti, kasgi per dalykai dedasi, ir kaip su jais jis yra susijęs. Jaunasis vyras nesitvėrė džiaugsmu.
- Būtinai ateikit. Aštuntą valandą. Aš negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Taip smagu. Nors ponia Larson mums neleidžia susitikinėti vieniems su kitais, bet visvien. Be to, mes jus apšviesim. Nieko baisaus, tuoj suprasit viską. Sužinosit, kokia neeilinė garbė būti išsirinktu faraono. Tokių tikrai nedaug.
Tuo metu padavėja atnešė Džordžo užsakymą. Jis pasiūlė vyrams užsisakyti dar ko nors, bet tie jau bebuvo išeiną. Susimokėję už sultis, abu išėjo. Džordžui buvo labai smalsu. Jis nekantraudamas skaičiavo valandas iki darbo pabaigos. Rodės, kad laikas slenka ne paprastais matais, o dienomis. Ant jo stalo kaupėsi kalnai popierių, kurių Džordžas nesugebėjo tvarkyti tų baisiųjų ataskaitų. Jo galvoje sukosi vienintelė mintis: kaip greičiau sužinoti savo likimą ir praeitį.

***
Kai baigėsi darbas, laikrodis rodė pusę šešių. Nieko nelaukdamas Džordžas kiek įkabindamas lėkė į automobilį, kad kuo greičiau nukaktų į Britų muziejų. Nors iki susitikimo dar buvo likę gana pakankamai laiko, Džordžas nenorėjo pavėluoti nė dešimt minučių. Visi jo nervai ypač klibinosi per kamštį, kuris susidarė žmonėms grįžtant iš darbo. Jie visi kažkur skubėjo: kas namo, kas apsipirkti, kas dar kur nors, bet ne taip, kaip Džordžas. Už jo iš automobilio lango galvą iškišo kažkoks vyras ir ėmė plūstis:
- Jūs, neraliuoti kvailiai, paskubėkit vieną kartą.
Kitas atkirto:
- Vargšelis. Man reikia lėkti namo, užkietėjo uošvės viduriai. Žmona kelia baisų triukšmą.
Keista, bet tokioje pypsėjimų ir riksmų kaišalynėje išryškėjo vienas automobilis, kuriame sėdėjo dvi merginos. Jos nė kiek nesivargino. Buvo ryžtingos ir kažko laukė. Kai vienas vyriškis, pastebėjo Džoržas, išlipo iš mašinos, kad aprėktų tas merginas, viena atidarė langą, ėmė aiškintis, tada išsitraukė egiptietišką insigniją, nusitaikė ja į įkyruolį, bet kita ją sulaikė. Lyg išvydęs velnią agresyvusis vairuotojas atsitraukė atbulas ir jau sėdėjo tyliai.
Galop kamštis pajudėjo, užgaišinęs vairuotojus apie dvi valandas. Džordžas pasuko link muziejaus, pastatė mašiną ir nuskubėjo vidun. Ten jis ėmė karštligiškai ieškoti Senovės Egipto skyriaus, jį surado po penkiolikos minučių. Ten atėjęs rado tik senutę, kuri klausė darbuotojo, kurgi gyveno tie faraonai. „Nejaugi mane jie apgavo?“ nusigando Džoržas. Laikrodis negailestingai sukosi priekin. Jau penkios po aštuonių. Dešimt... Penkiolika... Pusė devynių. Džordžas trypė aplink, apsimesdamas, kad jį labai domina Ramzio antrojo gyvenimo istorija. Kai laikrodis rodė be penkiolikos devynias, Džordžas pasijuto apgautas, kai jį sulaikė Edvardo balsas.
- Palaukit, Stvensonai. Labai atsiprašom, kad pavėlavom. Pabėgo mūsų katė. O ji mums brangiausias turtas. Taigi, vis dėl to atėjot.
- Taip, atėjau. Tikiuosi, kad jūs man papasakosit viską, nes aš nieko nesuprantu.
- Savaime aišku. Tuojau išklosiu viską. Bet pasiruoškite būti sukrėstas, nes kai kurie faktai žmonėms nelabai žinomi.
Džordžas pažadėjo susikaupti, ir Edvardas pradėjo pasakojimą.
- Manote, kad faraonų dinastijos baigėsi Kleopatros laikais? Taip, istorija tragiška. Tačiau romėnai nesugebėjo visai pakirsti Egipto praeities. Po Kleopatros mirties Luksore susirinko vyriausieji Egipto žyniai aptarti, kaip išsaugoti Maat – taiką. Ji yra gležnutė deivė, kuriai reikia reguliarių atnašų. Jai aukoti gali tik faraonas, kuris rankose turi sutelkęs gėrį ir meilę. Vienintėlė bėda – faraonas, globojantis Maat negali susilaukti vaikų. Jis visas turi atsiduoti pasaulio taikos sergėjimui. Tačiau faraonui ypač trukdė kita galingų žmonių grupė – jie vadinosi ir tebesivadina Memfionarais. Memfionarai trokšta, kad faraonas valdytų pasaulį, užkariautų jį. Geraširdis faraonas pasaulį valdo pasikliaudamas Maat, o memfionaras to siekia pasitelkdamas Chaosą. Siaubinga yra tai, kad memfionarai gali turėti vaikų. Po visą pasaulį išsklido trys galingos giminės: Tebosomiečiai, Nilosendiečiai ir Sethonopiečiai. O, kaip jau minėjau, Maat faraonas negali turėti vaikų, todėl jis išsirenka šimtą žmonių iš viso pasaulio – kandidatų. Jie kaunasi turnyre, laimėtojas užima senojo faraono vietą. Dauguma gauna garbingą laišką, kad yra pasirinkti faraono, o kiti, kaip tu, tai sužino tik po daugybės metų. Visi faraonai atvaldė garbingai, ypač Rahoras. Jis paaukojo savo gyvybę, kaudamasis su Tebosomičiu niekšu Sethotepu. Jis jį apgavo. Tada... Bet dabar, po Rahoro mirties blogio jėgos gviešiasi sosto, kad įvestų Chaosą. Jų tikslas – laimėti turnyrą ir užvaldyti pasaulį. Neišsipildė toji legenda, kad faraonas nugalės memfionarus. Siaubinga įtampa Egipte. Faraono pasirinktieji pasitraukė į blogio pusę laukia žiaurus turnyras, Stivensonai, kova už pasaulio likimą. Neišsipildė sena legenda, kad blogis vis silpnės, o gėris augs. Išėjo visai kitaip.
- Labai atsiprašau. Man reikės kautis? – nustebo Džordžas. Juk jis per gyvenimą mušėsi tik kokius dešimt kartų, ir tai nerimtai. O dabar teks kovoti su didžiuliu blogiu, kuris nori pasiglemžti žemę.
- Žinoma, kad taip. Pasitraukti negalite. Juk jus išsirinko faraonas. Atsisakyti kovoti už jį – reiškia paniekinti jo siekius.
- Bet tie blogiečiai turbūt labai stiprūs. Aš net ir per metus treniruodamasis...
- Stivensonai, ten nereikės muštis. Tai kova, pasitelkiant galingus gyvūnus. Pažaboję juos, kovotojai naudojasi tomis galiomis, kaip savomis. O jas visada laiko vienoje iš karališkųjų insignijų, kurias gauna vos gimę. Arba tada, kai sužino, jog faraonas juos pasirinko. Juk jūs turite insignijas, tiesa?
Džordžas sumišo. Jis neturėjo jokių valdžios simbolių. Be to, labai jau keistai tas Edvardas užsiminė apie kovos būdą – pažaboti kokį nors gyvūną ir gauti jo galią. Visiškas nesusipratimas.
- Paieškokite namuose insignijų, Džordžai. Jei jų neturite, praneškite mūsų vietinei faraono patikėtinei, Izidės įpėdinei madam Kristinai Larsen. Jums nemokamai bus parsiųsdintos naujos insignijos ir dar liks laiko pažaboti gyvūno, kurį išsirinksite, galias.
- O kaipgi... Juk ponia Larsen... Ji mano kaimynė. Aš ir maniau, kodėl gi ji... Štai, kodėl per tą procesiją ji... Atleiskit, bet aš tų gyvūnų pažaboti nemoku. Kaip tai padaryti?
- Ponia Larsen jums paaiškins. Aš turiu eiti. Tuoj pradės rodyti tą serialą, na tą apie Lenį ir Sarą. Gero vakaro, - pasakė jis ir nuėjo.
Džordžas jam irgi palinkėjo gero vakaro, bet galvojo tik apie vieną – būsimąjį turnyrą. Juk tai ne pokštai. Turbūt iki jo liko labai mažai laiko. Ir kodėl gi faraonas pasirinko būtent jį? Kuogi Džordžas Stivensonas, dvidešimt septynerių prekybos vadybininkas yra ypatingas?