Genio pasakos

Dar nesu sutikusi tokio vaiko, kuriam nepatiktų klausytis pasakų. Jos  mažiesiems labai reikalingos – pasakos, kaip ir vitaminai, padeda vaikams užaugti drąsiems, geriems ir protingiems.
        Deja, tėveliai ir mamytės dažnai neturi laiko vaikams paskaityti ar papasakoti pasakų - netgi prieš miegą. Kai kurie suaugusieji pasakų išvis nemoka, kiti seniai pamiršo visas, kurias girdėjo būdami maži.
      Vaikams belieka pasakas klausyti per radiją, žiūrėti kine ar per televizorių. Dar gerai, kad vaikams pasakų atsitinka ir gyvenime. Jums dar neatsitiko nei viena pasaka? Turėkite kantrybės, tikrai atsitiks. 
        Tačiau ką daryti miško žvėrelių ir paukštelių vaikučiams? Jie irgi trokšta klausytis pasakų. Manote, kad mažyliams kiškiams, lapiukams ar pelėdžiukams pasakų iki soties paseka jų tėveliai? Ką jūs, jie turi dar mažiau laisvo laiko, nei jūsų mamytės ir tėveliai, nes kiaurą dieną ne tik ieško maisto savo vaikams, bet ir saugo juos nuo plėšrūnų. O miške juk nėra nei radijo, nei televizoriaus, niekas ten dar nepastatė ir kino teatro.
        Todėl mažieji miško gyventojai be pasakų gyveno labai liūdnai. Vakare jie labai ilgai nenorėdavo eiti miegoti, o ką jau kalbėti apie dienos miegą – dieną jie iš vis bluosto nesudėdavo.  Jų tėveliai – žvėrys ir paukščiai dėl to buvo labai susirūpinę. Juk blogai išsimiegoję jų vaikai buvo irzlūs ir blogai valgė.
- Mano vilkiukams sunkiai dygsta dantukai.
- O šerniukams nesikala iltys.
- Mano briedžiukas visai nevikrus.
- O varniukai iki šiol nemoka skraidyti.
Susirinkę tėveliai ir mamytės vienas per kitą skundėsi, kokios bėdos ištiko jų vaikus, kurie iki soties negaudavo pasakų.
      Tik margajam geniui nerūpėjo jų bėdos – jo vaikai buo jau užaugę ir palikę gimtąjį uoksą. Todėl paukštis sau linksmai kaleno viduryje miško įskridęs į pačią aukščiausią pušį: tu tuk tu tuk tu tuk. Dėl to miško gyventojai margąjį buvo praminę Tutuku.       
      Visi žino, ką veikia geniai: jie aštriu snapu nuskaptuoja medžio žievę, po ja randa vabaliukų ir kirmėlaičių. Paukščiams toji smulkmė – tikras skanėstas.
      Tačiau tuksendami snapais geniai moka ir susišnekėti. Šią kalbą supranta visi žvėrys. Tikriausiai iš genių ir žmonės sugalvojo panašų bendravimo būdą – Morzės abėcėlę. 

      Tutukas šiandien nebuvo alkanas – jis tiesiog mėgo paplepėti. Nuo linksmo kalenimo aidėjo visas miškas.
- Per tą genį neįmanoma susikalbėti, - murmėjo kiškienė Morta.
- Va kas galėtų mūsų vaikučiams sekti pasakas – genys Tutukas. - Jis kalena taip garsiai, kad girdėti visame miške,  - nudžiugo lapė Vilė.
- Gera idėja, - truputį pavydžiai tarė Briedis Mykolas, kad jam pirmam neatėjo į galvą tokia gera mintis.
      Žvėrys ir paukščiai nuskubėjo prie aukščiausios miško pušies, kur gyveno Tutukas. Visi paprašė jį būti miško pasakų seneliu. Genys mielai sutiko, nes  tikrai turėjo daug ką papasakoti -  kur skraidęs, ką matęs ir patyręs.
        Nuo to laiko Genys Tutukas ne tik kiekvieną vakarą, bet ir dienomis sekė pasakas. Jo tuksėjimo klausėsi medžiai, paukščiai ir žvėrys, o jų mažyliai be kalbų eidavo į lovytes, kad tik gautų naują porciją pasakų. Juk vaikams šito gero niekada negana.
        Ir atsitik man taip, kad tuo metu ir aš maklinėjau po mišką grybaudama. Mano pintinės dugne jau gulėjo kelios voveraitės, tačiau išgirdusi kalenant genį, pamiršau grybus.  Prisėdau po didžiąja pušim ir ėmiau klausytis Tutuko pasakų. Man jos labai patiko. Klausiau ir dėjausi  į galvą, o kurios netilpo – sugrūdau į pintinę. Visas parsinešiau namo, kad ir jums paporinčiau. 


Virgina