Medžiai

Ėjo plentu dviese. Susivėlusiais plaukais, ilgoje kelionėje apsitrynusiais drabužiais. Retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu. Nešėsi kuprines. Ėjo neskubėdami, bet nepavargę.
Keliavo kiekviena vasarą. Kartais pėsčiomis, dažniausiai pakeleivingomis mašinomis. Niekada neturėjo konkretaus tikslo, o ir nereikėjo – ėjo ten kur akys vedė.
Siauras provincijos keliukas darė vingį aplink didžiulį mišku apžėlusį kalną ir šakojosi į dvi dalis.
- Kur dabar?
- Nežinau, gal paeinam tuo siauresniu. Jau vakaras, reikia rast vietą nakčiai.
- Mhm.
Siaurasis keliukas ėjo pro mažutėles kaimo kapinaites ir išnyko iš kitos to paties kalno pusės.
- Tai gal čia?
- Gal. Palauk, einu apsižvalgyt.
Grįžo.
- Galim palipt ant to kalno. Bus ne taip drėgna.
- Galim.
Siauras vingiuotas takelis vedė į viršų.
- Pažiūrėk kokios keistos šitų medžių šakos. Kaip rankos. Matai?
- Jo. – sukikeno – tuoj pagriebs tave už pakarpos ir paskraidins apačion.
Abu krizeno kaip vaikai. Viršuje rado didelę pievą.
- Čia gal koks piliakalnis?
- Gal. Ką aš žinau? Čia pilna piliakalnių.
- Kalvų, o ne piliakalnių.
- Gerai, kalvų. Koks tau dabar skirtumas?
- Esminis. Piliakalnis ne kalva.
- O kas?
Vėl juokėsi.
- Einu paieškot malkų.
- Gerai, eik. – nusišiepė ir išsitiesė ant pievos pasikišęs po galva miegmaišį.
Giedras dangus žadėjo ramią naktį. Nereiks ieškot kur pasislėpt nuo lietaus. Tyliai čirpė žiogai.
- Kelkis. – numetė šalia glėbį sausų žabų. – gal einam kur nors kitur?
- Kodėl? – tingiai kėlėsi ir apsižvalgęs pastebėjo, kad pievoje yra ir daugiau žmonių.
- Nemėgstu kempingų.
- Čia ne kempingas.
- Tai iš kur čia tiek žmonių? – pyktelėjo. – žiūrėk, dar ateina.
- Jau vėlu ieškot naujos vietos. Pats matai.
Stovėjo nusivylę ir dairėsi.
- Tai gal nieko. Atrodo normalūs.
- Koks skirtumas? Vis tiek nemėgstu.
Tuo tarpu pievoje rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių. Vieni sveikinosi kaip seni pažystami, kiti lūkuriavo atskirai. Kūrė laužus. Katiliukuose šildė arbatą.
- Atrodo nusimato linksmybės…
- Jo… Sakiau einam kitur. Dabar jau tikrai per vėlu.
Tolėliau pasigirdo muzika. Grojo keliese. Kiti rinkosi aplinkui.
- Įdomu kas čia vyks?
- Vasaros nakties festivalis „nemiegokim visą naktį“!
Sekundę tylos pakeitė nuoširdus juokas. Abiem patiko, kad moka pasijuokt iš nemalonių situacijų.
- Gal einam pažiūrėt? Vis tiek nemiegosim.
- Galim.
Priėjo arčiau. Daugybė jaunų veidų juokėsi, kalbėjo, tyliai niūniavo apstoję ratu grojančiuosius.
- Gerai groja.
- Aha. Dažnai čia taip? – paklausė šalia stovinčios merginos.
- Kiekvieną vakarą. – nusišypsojo.
- Keista. Niekada negirdėjau.
Visai sutemo. Į dangų kilo raudonos žarijos. Muzika garsėjo. Žmonės pamažu išsijudino. Jiedu įsiliejo į minią, pasijuto taip, tarsi būtų būryje seniai nematytų draugų. Siautė kartu su visais, lingavo ir šokinėjo iškėlę į dangų rankas. Užvertę galvas žiūrėjo į mirgančias žvaigždes. Nejautė nuovargio, nakties vėsos. Tik muziką, persmelkiančią kūną. Viskas susiliejo. Vešli žolė pynėsi aplink kojas. Melodijos susimaišė su rugpjūčio nakties kvapais. Žemė sukosi, siūbavo ir traukė į save pailsėti.

--- --- ---

Porelė dviratininkų sustojo kryžkelėje. Apsidairė. Išsitraukė kompasą ir žemėlapį.
- Sukinėjasi ir nesustoja.
- Patrauk nuo vairo.
- Patraukiau. Vis tiek nesustoja.
- Parodyk. – mergina pasispirdama kojomis privažiavo visai šalia. Ir įsistebeilijo į kompasą. – Sugedo tikriausiai. Sakiau pirk brangesnį. Tokie ilgai nelaiko. – susiraukė.
- Ne į ašigalį važiuojam. Apseisim.
- Turėsim apsieit. Gal sustojam pailsėt?
- Galim. Papietausim. Tik reikia pavažiuot toliau nuo kelio.
Abu nulipo nuo dviračių ir tylėdami pasuko takeliu.
- Koks čia kalnas! Aš ir taip vos ant kojų laikausi.
- Tai palauk čia. Aš užsistumsiu savo dviratį ir grįšiu tavęs.
Linktelėjo. Ir atsišliejusi į storą medžio kamieną apsidairė. Po kelių minučių jau abu kilo viršun. Takelis baigėsi pačioje viršukalnėje ir jie pavargę sukrito į žolę.
- Kaip čia gražu. Gal toliau nebevažiuojam šiandien? – įsikabino į ranką. – Pailsėsim…
- Bet žadėjom iki miestelio. – atsisuko. – Na gerai jau. Jei taip nori. – išsitiesė ir tingiai pasirąžė.
Virš galvų lingavo nugeltusios smilgos. Nuo vieno vėlyvo žiedo prie kito skraidė stora dūzgianti kamanė. Plačiu ratu apstoję pievą svajingai lingavo išlakūs medžiai.