Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiekvieną akimirką įkvepi slogaus gatvės kvapo, kuris tyliai ir nepastebimai slenka į tavo mažą kambarį pro aklinai uždangstytus langus. Kai pirmieji saulės spinduliai ima žaisti ant žemės, prie pat užuolaidų krašto, jauti, kad nakties ramybė jau sutrikdyta, o vis didėjantis šurmulys už lango tampa nebepakeliamas. Žinai, kad privalai keltis, priversti savo suglebusį kūną ir vėl pasitempti, įsisprausti į jau gerokai per ankštą kostiumą ir su šypsena veide užverti buto duris. Dar gulėdamas lovoje, vos nosį iškišęs iš po storos ir pūstos it kalnas antklodės mąstai, kas būtų, jei bent šiandien sumanytum nesikelti, net nepradėtum dienos, pamirštum aplinkinį pasaulį ir taip saugiai, pasislėpus po šilta antklode pragulėtum visą savaitę. Jau dabar girdi nepaliaujamus telefono garsus, kai vienintelis tavo gyvybės ženklas būna tik balsas iš auto-atsakiklio. Girdi įkyrų kaimynės balsą už durų, triukšmingą vaikų žaidimą už lango, tylius nakties garsus, šaldytuvo burzgimą, kaimyno taip mylimą sunkųjį roką ir vos nuo šių visų garsų atsiplėšusį tavo katino tylų murkimą. Sunku apsispręsti, ar keliauti į plaučius teršiantį pasaulį, kur vos išėjęs į gatvę gali būti apiplėštas, išjuoktas, apnuogintas, o gal pasilikti savo namuose, tarp šių keturių sienų, kur kiekvienas garsas įsirėžia sąmonėn ir tarsi bomba tyliai tiksi, kol pagaliau priartės prie kritinio taško ir tuomet... tuomet nežinai, kas bus: gal laimė, baimė, tamsa... nežinai.
  Šiaip taip susirandi katino plaukais aplipusias šlepetes, tyliai nusiražęs atsistoji ir prišlepsėjęs prie lango išdrįsti praskleisti užuolaidas ir tavo akis užlieja ryški, net akinanti ryto šviesa, jauti, kaip vokai apsunksta, norisi vėl griūti į šiltą lovą ir ilgai ilgai miegoti. Prisiverti nueiti į vonią. Šaltas vanduo atgaivina, bet miegų galutinai neišblaško. Išgirsti tylų murkimą, dvejoji, ar tai katinas, ar šaldytuvas, bet jau šiek tiek pagyvėjęs nušlepsi į virtuvę, kur randi abu. Tavo storas, suodinas ir susivėlęs katinas murksėjo prie šaldytuvo tarsi taikydamas į šio burzgimo ritmą.
- Malonu, kad radai draugą, Murkiau.
  Paspyręs nutukusį katiną atidarai šaldytuvą, tačiau ten tik kačių ėdalas, keletas pieno pakelių, iš kurių turbūt pusė jau sugižę, ir sudžiūvęs sūrio gabalėlis. Kaip ir kiekvieną rytą išsiviręs kavos paskanini ją trupučiu pieno, o likusią dalį atiduodi katinui, kuris šį išlakęs su didžiausiu pasigardžiavimu greitai pasipusto padus, turbūt naujai dienos medžioklei. Lieki vienas su savo mintimis ir monotoniškai ant sienos tiksinčiu, šiek tiek suodinu laikrodžiu, kurio judančią rodyklę vis sunkiau įžiūrėti po storu dulkių sluoksniu. Tikiesi, kad kava visiškai pažadins tave iš miego sąstingio, tačiau ir ši beskonė. Už lango pasigirdęs barbenimas praneša, kad diena bus siaubinga.
  Kai manei, kad vis tik klydai dėl nenusisekusio ryto (mat tavo kostiumas kuo puikiausiai šiandien tau tiko, nebuvo susiglamžęs kaip visada), staiga suvokei, kad kažkur paslaptingai dingo tavo kojinė. Kuo puikiausiai atsiminei, kaip vakar abi tvarkingai sulankstei ir padėjai prie batų. Pats didžiausias įkaltis prieš  kojinių vagį buvo maža letenėlės pavidalo dėmelė ant tamsių ir blizgančių batų.
- Prakeiktas katinas! – tik tiek sugebėjai sušnibždėti prieš imdamas rausti visus buto kampus. Galiausiai radai savo kojinę – pūkuotą, suglamžytą, apgraužtą ir purviną – katino guolyje. Šiaip taip ją nuvalei ir skubėdamas vos nepamiršai skėčio, nes tu jau vėlavai, o pypsėjimas už lango nežadėjo nieko gero. Vos pravėrus laiptinės duris tvokstelėjo vandens srovė, galutinai sugadinusi nuotaiką ir kiaurai permerkusi tavo naujutėlį kostiumą, kuris vos paliestas vandens tuoj pat susitraukė ir tapo panašus į tamsų skudurą. Šiandien nutarei neimti automobilio, nes gatvėse pypčiojančios mašinų virtinės ir įraudę vairuotojų veidai tikrai neketino pakelti ir taip jau pabjurusios nuotaikos.
  Iki darbo likusius tris kvartalus įveikei gana greitai ir sėkmingai. Kai pagaliau įžengei į medžiu ir oda prakvipusį foje, vėlavai vos penkiolika minučių. Nors atrodei siaubingai: susitraukusiu ir susiglamžiusiu kostiumu, vėjo suveltais plaukais ir nuo bemiegės nakties išsekusiu veidu bei patamsėjusiais paakiais, bendradarbiai elgėsi atlaidžiai, jautė, kad tau ši diena bus sunki. Gaila, kad to nejautė tavo viršininkė. O kai pagaliau spėjai patogiai įsitaisyti kėdėje, ji sukėlė visą personalą ant kojų ieškodama to nepaklusniojo darbuotojo, penktadienį pamiršusio palikti mėnesines ataskaitas. O tu manei, kad viskas penktadienį buvo sutvarkyta, bet tavo klaidą išdavė iš galybės dokumentų kyšantis raudonas aplankas su mažu lapeliu, priraitytu mažų žodelių: „Svarbu“.
  Apsiglėbęs tamsią dėžę, kurioje slidinėjo vos keletas pieštukų, aplankų, juokingas puodelis su paršelio snukeliu, kurį tau padovanojo mama, ir dar keletas smulkmenų, tu išėjai į tamsią gatvę, kur į stilingus lietpalčius įsisiautę praeiviai šnairavo į tavo jau atgavusį spalvą kostiumą, kuris dabar buvo visas dėmėtas nuo mineralinio vandens. Dar dabar matai įtūžusį viršininkės veidą ir nedidelę stiklinę jos rankoje. Turbūt milžiniška neapykanta ją pastūmėjo tavo naująjį kostiumą apšlakstyti mineraliniu vandeniu ir išvadinus kvailiu lyg kokį benamį šunytį išspirti iš firmos. Taip, mielasis, tu dabar buvai bedarbis.
  Jautei, kad ši diena bus pati nelaimingiausia tavo gyvenime, bet kad atves prie kraštutinių jausmų net nesitikėjai...
  Vakarop visą dieną pliaupęs lietus pasitraukė ir pasirodė saulė. Tu sėdėjai balkone ir ramiai gurkšnojai kavą. Jautei, kad tavo gyvenimas dūžta į šipulius, kad nebeturi dėl ko gyventi, tavo širdis tyliai troško numirti, bet tu negalėjai atsispirti savo vakariniam ritualui – puodeliui kavos ir rytiniam laikraščiui. Vartant sporto skiltį kažkas sunkiai nukrito į tavo balkoną, tas kažkas užkliudęs vazoną šį numetė gatvėn (kur praeiviai ėmė dairytis aukštyn stebėdamiesi, iš kur atskriejo pelargonija vazone) ir susvirduliavęs lyg mėgindamas atgauti pusiausvyrą pajudėjo tavęs link. Greitai išvydai gerai pažįstamą kailį ir tas keistas, gelsvas akis. Nors vis dar pykai, kad šis nenaudėlis apgraužė tavo kojines, bet tau taip reikėjo draugijos, kad nepaisydamas jo drėgno ir purvino kailio, paėmei katiną ir priglaudęs ėmei taršyti jo tamsų kailiuką. Greitai iš padarėlio gomurio atsklido malonus murkimas, kuris susiliejo su šaldytuvo burzgimu, atsklindančiu iš virtuvės, už uždarų stiklinių durų.

  Keletą savaičių betikslį slampiojimą po namus pakeitė begalinis noras kažką nuveikti. Pasaulis vėl ėmė ryškėti. Tad vieną vakarą nebežinodamas, ko griebtis ir pasiekęs tokį kritinį tašką, kai buvimas namuose tarp keturių sienų tampa nebepakeliamas, nutarei išeiti miestan. Tvirtai uždaręs duris, ir jas užrakinęs lėtai nusileidai laiptais, visa laiptinė buvo prašvinkusi žuvimi. Pagaliau išėjai į gatvę, grynas oras susimaišęs su miesto kvapais užliejo tave ir įtraukė į šurmulį. Lėtai su visu žmonių būriu slinkai gatve, kol galiausiai išvydai ryškiai šviečiančią margą iškabą. Pastūmęs sunkias duris patekai į prirūkytą patalpą, kuri buvo pilna nedidelių tamsių stalelių, prie kurių spietėsi žmonės ir nepaliaujamai tarškėjo lėkštės, kampe prie įėjimo į tualetą buvo baras, kur susirinkę keletas augalotų vyriškių įbedę akis žvelgė į televizoriaus ekraną virš barmeno galvos. Tu niekada nebuvai sporto gerbėjas, tad pamatęs, jog yra vienas laisvas stalelis prie lango suskubai atsisėsti. Greitai prie tavęs atlėkė nedidelė padavėja su išsitaršiusiais plaukais ir ėmė vardinti dienos patiekalus. Paprašei tik kavos. Ši greitai jau garavo prieš tave nešvariame puodelyje. Ilgai žvelgei pro langą į praeivius, kurių atslenkant nakčiai vis mažėjo. Automobiliai važiavę nepaprastai greitai dabar pasirodydavo tik retkarčiais, savo burzgimu suplėšydami tylą gatvėje. Kitame kavinės gale, prie baro, plyšavo jau pagausėjęs vyriškių būrys. Staiga tavo žvilgsnį patraukė tamsus automobilis, tyliai skrodžiantis tamsą. Jis sustojo prie kavinės. Atidaromų durelių languose  sublizgėjo iškabos neoninės lemputės. Iš automobilio išniro trys tamsiais lietpalčiais apsirengę vyriškiai, paslėpę akis po tamsiais akiniais. Tamsūs it šešėliai jie pajudėjo kavinės durų link. Kai tyliai suskambėjo durų varpelis, tave lyg šaltu vandeniu kas perliejo, ėmė krėsti drebulys, išpylė šaltas prakaitas – visa tai nežadėjo nieko gero, o baimė ir nerimas širdyje vis stiprėjo. Į atvykėlius niekas nekreipė dėmesio. Prie staliukų žmonių nebuvo. Jų likutis dabar spietėsi prie baro ir žvelgė į televizorių lyg užhipnotizuoti. Tamsūs siluetai artėjo link tavęs, o tu jauteisi lyg narve, norėjosi bėgti, bet aplinkui vien sienos. Galiausiai paslaptingieji visiškai priartėjo. Ko jiems reikėjo? Bandei įžvelgti  bent mažą veido lopinėlį, bet veltui, jį dengė šešėliai. Vienas iš vyriškių atsisėdo, kiti du liko stovėti. Tave krėtė šiurpas. Širdyje sustingo nerimas.
- Tamsta, aš jau leletą mėnesių bandau jus surasti.
  Tu tylėjai. Pritrūko žodžių, norėjai kažką pasakyti, bet mintys pynėsi niekaip nesusijungdamos į vientisą žodį. Jautei tik greitą savo alsavimą ir tvyrančią įtampą dūmais persisunkusiame bare.
- Žinau, kad nesuprantate, kodėl su jumis kalbame būtent čia. Nenorėjau, kad pamanytumėte, jog turiu ką slėpti nuo svetimų akių, nes aš paslapčių neturiu. Mano pareiga tik viena – nubausti jus už įvykdytą nusižengimą...
- Ką? – nutraukei pašnekovą.
- Nevisiškai suprantu jūsų klausimą.
- Ką? – vis dar kvarksėjai tu lyg užsikirtusi patefono plaokšelė. Tuo tarpu paslaptingasis išsiėmė cigarečių pakelį, tamsiomis pirštinėmis aptemtomis rankomis išsitraukė vieną cigaretę, lėtu judesiu įsidėjo į burną, o šalia stovėjęs vyriškis nieko nelaukdamas ištiesė žiebtuvėlį.
- Nesuprantu. Kuo aš kaltinamas? Kaip norite mane nubausti? Juk aš nieko nepadariau. Aš nekaltas... Tau norėjosi verkti, tavo gyvenimas nugarmėjęs prarajom dabar dar tapo ir nebepakeliama našta.
- Jums viskas buvo pranešta. Tuoj pat atiduokite savo asmeninius daiktus ir keliausite su mumis į nuovadą.
- Kaip? Man niekas nieko nesakė, negavau jokio pranešimo.
- Gavote. Dabar ne laikas meluoti.
- Nieko nesuprantu. Tikrai nieko negavau.
- Gana, eime, - gesindamas cigaretę tarė vyriškis.
- O iš kur man žinoti, kad jūs tikrai iš policijos? Gal jūs mane tik norite apšvarinti?
- Komisaras, - savo kortelę atkišo nepažįstamasis, - jei norite galite paskambinti į policiją ir pasiteirauti apie savo bylą NR. 78143. Jokių keblumų. Tik dabar privalote važiuoti su mumis. Vietoje viską išsiaiškinsite išsamiau.
- Niekur aš nevažiuosiu, palikite mane ramybėje, - tavo pakeltą toną greitai išgirdo sėdėjusieji prie baro. Už jų plačių nugarų subolavo tamsi, šiek tiek pliktelėjusi ir nuo žaidimo įkarščio išraudusi barmeno galva. Matei, kaip jis čiupo telefono ragelį, matyt, norėdamas paskambinti policijai ir pranešti, kad trys įtartini asmenys reketuoja taikų pilietį. Reikia palaukti tikrųjų pareigūnų.
- Tai kaip? Važiuojame gražiuoju ar reikės jėga ištempti?
- Aš netikiu jumis. Jūs meluojate.
  Už lango pasigirdo privažiuojančio automobilio garsai, sublykčiojo rausvos ir mėlynos lempos, užgoždamos iškabos šviesas. Manei, kad reketininkai greitai bėgs neatsigręždami, bet šie kuo ramiausiai sėdėjo ir laukė, kol apkūnus pareigūnas su aukštu postambiu asistentu lėtai įžengė vidun. Prie jų greitai prišoko sutrikęs barmenas ir turbūt smulkiai raportavo apie prie lango įsitaisiusius nepažįstamuosius. Greitai pareigūnai priartėjo prie stalo, bet prasižioti jiems neleido „komisaras“ parodęs savo paslaptingą pažymėjimą ir pareiškęs, jog tai jo skyriaus reikalas. Pareigūnas lyg nudegintas atsitraukė ir lėtai, linguodamas į šonus pasuko durų link. Nesusipratimą pasimetusiam barmenui smulkiai paaiškinęs asistentas taip pat greitai pasišalino.
- Ar įsitikinote?
  Tavo akys išdavė, kaip stipriai tave sukrėtė šie įvykiai. Nieko aplinkui nebematei, tik jautei kaip pareigūnai suėmę tavo alkūnes ėmė lėtai tave vesti link durų. Net nepastebėjai, kaip tavo kūnas prisiglaudė prie odinių automobilio sėdynių, o šalia tavęs patogiai įsitaisė „komisaras“. Automobiliui truktelėjus ir ėmus lėtai siūbuoti tarp gatvių taip ir nepratarei nė žodelio, nors galvoje kilo tokia galybė klausimų ir dvejonių. Buvai pasimetęs, o vienintelis tikras dalykas, kurį suvokei buvo tik tai, kad esi visiškai vienas.
  Kai pagaliau priartėjot prie nuovados tavo akis ir vėl užliejo spiginanti raudonai-mėlynų lempų šviesa. Net nepajutai, kaip atsidūrei nuovados foje, kuriame be perstojo zujo uniformuoti kariškiai. Kampe stovėjo kavos aparatas, prie kurio lėtai bandeles kramtė jau ir taip apkūnus policininkas, šalia jo stovėjo šiek tiek lieknesnis su kavos puodeliu rankoje. Prie registracijos stalo būriavosi keletas abejotinos moralės merginų, kurios kalbino pro šalį skubančius jaunus pareigūnus, o šie greitai išrausdavo ir įsmukdavo į vieną iš kabinetų. Tave atlydėjęs paslaptingasis kažką aptaręs su keletu pareigūnų pagaliau teikėsi prieiti prie tavęs. Keletui kariškių jis liepė tave kažkur nuvesti, o pats patraukė kaustytų, tamsių durų link.
  Kai sėdėjai kambaryje su veidrodine siena pasijutai tarsi įkalintas paukštelis. Į kambarį įskubėjo tamsi moteriškė su akiniaias ir senamadišku kostiumėliu. Ji taip ir nepažvelgė į tave, o tik be perstojo uždavinėjo klausimus ir kažką žymėjusi aplanke. Nei vieno žodelio taip ir netarusi apie nusikaltimą ji iškaukšėjo į koridorių. Viskas dabar prieš tavo akis vyko taip greitai, jog net nespėjai susivokti. Greitai iš tuščiojo kambario patekai į grotuotą kamerą, kurios papilkėjusios grindys buvo dėmėtos ir drėgnos, viskas dvokė šlapimu ir sugižusiu pienu, o kampe garsiai ir giliai alsavo apžėlęs ir purvinas pilietis, kurio iš po antklodės kyšojo tik kojos, aptemtos suplyšusiomis, skylėtomis kojinėmis. Iš čia greitai buvai įsodintas į policijos automobilį. Ilgai važiavęs pamiške šis pateko į miško gilumą, kur tie patys juodai apsirengę vyriškiai taip ir nepratarę nė žodelio tave išrengė ir davė ženklą bėgti. Bėgai ilgai. Jautei, kad esi medžiojamas kaip laukinis gyvūnas. Galiausiai išbėgai į beržynėlį. Čia išvargęs prisiglaudei prie vakaro saulės rausvai nuspalvinto medžio kamieno. Širdis daužėsi it pašėlusi, o mintyse galėjai regėti tik savo butą, kuriame ant kušetės, prie lango, apšviestas saulės miegojo tavo susivėlęs katinas, kur ant stalelio tarp galybės laikraščių stovėjo toks mielas puodelis su paršelio snukeliu, primenantis dar pirmąsias dienas universitete ir mamą, brangiąją ir rūpestingąją mamą. Tavo mintis nutraukė artėjantis automobilio urzgimas. Staiga jis nutilo ir tolumoje išgirdai sudžiūvusių nuo saulės žolių šlamesį po vyriškių kojomis. Pasigirdo užtaisomo automato spragtelėjimas ir prislopintas šūvis, išbaidęs keletą varnų, snaudusių beržų viršūnėse. Dar keletą minučių šlamėjo žolės. Galiausiai ir vėl suurzgė automobilis ir greitai išnyko miško tankmėje. Dar ilgai girdėjosi sumišęs varnų karksėjimas, kol galiausiai jį nustelbė tylus medžių ošimas.
  Tą dieną taip pat tyliai ošė ir liepa už tavo lango, kai dar jaunas, vos baigęs studijas pirmą kartą įžengei į savo butą. Tą vasarą kiekvieną dieną sėdėdavai prie lango ir rašydavai laiškus visiems savo pažįstamiems, džiaugeisi saule, kuri taip maloniai kuteno tavo veidą, gurkšnojai kavą iš mamos dovanoto puodelio, o geltonakis katinas, dar kreivomis kojomis, plonu vaikišku balseliu kniaukdamas tyliai glaustėsi aplink tavo kojas, nusvyruodavo prie šaldytuvo, kur murkimą užgoždavo jo ošimas ir tyliai ant sienos tiksintis laikrodis, kurį buvai vos prieš mėnesį nusipirkęs sendaikčių parduotuvėje ir žinojai, kad šis priklausė policijos komisarui mirusiam lygiai prieš metus.
  Katinas liuoktelėjo ant kelių. Buvo rugpjūtis. Saulė jau pamažu gelsvino liepos lapus, o tu šiltai įsitaisęs ant kušetės glostei jau patankėjusius mažojo katino plaukus. Jauteisi laimingas ir troškai iš gyvenimo pasiimti visas tau skirtas dovanas. Laukei ateities, žinodamas, kad ji bus nepaprasta...
2005-12-16 16:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-19 15:29
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
čia kažkoks nevykęs žinomo pasakojimo apie jozefą k. perfrazavimas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 20:46
_I_
_I_
kojinė!!!
antklodė!!!
tamsiasi - kas čia per velnias?
Kūrinys nemotyvuotas, pilnas klaidų ir parašytas prastoku stiliumi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 20:12
Cano
Žinok labai ilgas ir daug kas tingi skaityt, aš tuoj pasiryšiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą