- Tai liga mano smegenis raito,
ir mintys nesukurpia laiško
išeinantiems - tiems, kuriems laiko
kristalai grįžimą sutraiško.
- Ir kurgi išeisi tu, broli,
kai žirgą ir balną palieki?
Pėsčiom teks palaukėm kulniuoti
iš patvorio laužiant sau kietį,
Kad sparvų pulkai nesukąstų
poetiškai blykštančio veido.
Nekūkčiosiu ir nesnargliuosiu
nusprendei, tai eik. - Ir paleido
iš rankų ji pavadį tvirtą,
ir ritasi veidu lyg bėgiais
jai ašaros, virsta į mitą
spalvingos sapnų kaladėlės.
O kortų kaladėje lieka
vien pikų lemtingosios damos.
Kaip vežės ant purvino sniego
gyvatės po ratlankiais, mama...
Čia durys be užraktų trankos
Į audrą manojoj krūtinėj.
Sidim na dorožkū... Sužvarbstam,
pamėlstam, o skruostus užpylę
vis rieda jos, rieda be garso.
Negaudai jų – tau jų nereikia.
Pasėdim dar vieną minutę,
pasėdim minutę ir baigiam.
Pasėdim apsvaigę be proto,
nebejaučiam vietos nė saiko,
Prašau, kad daugiau nebegrotum –
Sakai man salam ir aleikum.
Aš sakau tau aleikum, brangusis,
ir žvelgiu tau į žydrąją akį,
ją užmerkia šiauraus vėjo gūsis,
vėjo gūsyje blaškosi žvakė.
Juodas aitvaras uždengia langą,
vėjas užpučia šviesą ir purvas
mažomis gyvačiukėmis rangos
į priplėkusį kalinio urvą...
O ryte reiks jau keltis, nes rytas,
Bus toks tinkamas rytas išeiti,
Na tai kas, kad vis tiek neprašvito,
Kad nepakeistas tvarstis jau greitai,
Kai vilkelis tiesiog nustos suktis,
Bus padangėje plazdanti vėliava
Marmuriniams dienų rutuliukams,
Plastmasinėms sapnų kaladėlėms.
--- Žvakė ges ir neges abejodama,
Juodas dūmas virpės virš liepsnos –
Grįžt išėjusiems, grįžt, net jei juodžemis
Bals išdegęs, o molis pajuos.