ten už rugpjūčio –
ruduo
vėtros tarsi griežlės naktimis
griežia dantimis tvoros švilpauja pirštais
bado fatališką drėgmę
violetinėmis lūpomis
pamėlusiais nagais duris skrebinančią
paukščiai likę žiemavoti su čiabuvėmis
plunksnas nuo galvų raunasi
keikia skylėtais veltiniais baidyklę
dar gegužę vyšnioje įstrigusią
sužymėjęs teritoriją
nosį riečia ir katinas ir nuo jo
pro aprasojusius akinių stiklus
trobesiai žvelgia į įsimylėjusią moterį
medžių auditorijai čiauškančią
apie meilę dangiškojo gailestingumo
prisilietimą atseit
kokie gražūs gali būti mylint
paprasčiausi daiktai
danguje nebesutelpa to pasakojimo grožis
ašaromis per kraštus liejasi
saujoj nosinę maigau
kaip norėtum kad apkirpčiau rudenie?