Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Didžiulis vilnonės antklodės kalnagūbris gulėjo lovoje. Lėtai ir ritmingai judėjo aukštyn ir žemyn. Jis kvepėjo senatve, lašeliais širdžiai, šlapimu.
- Nespoksok į mane, vaikiūkšti, - prabilo kalnas.
- Aš ir nespoksau. Aš laukiu.
- Lauki mano mirties?
- Ne. Kol baigsi valgyti, ką pradėjusi, nes turiu į virtuvę sesei grąžinti lėkštę.
- Aš nevalgysiu. Pasakyk savo seseriai, kad tų nuodų man gali nė nekišti.
Mano senolė – visada buvusi valdinga, kiek agresyvi, savo rankose laikiusi visą šeimos verslą. Šį pavasarį ją netikėtai pakirto liga, ir senolei teko gultis į patalą. Ji guli po keliais pūkinių patalų, vilnonių languotų antklodžių sluoksniais. Kūnas permirkęs ligos ir prakaito druskų kristalais. Kambarys skendi migloje, lyg bijodamas šviesos. O lauke pilna gyvybės, gaivos, vėjo, garsų.
Ant mažutės ąžuolinės kėdutės, pastatytos prie lovos, sėdžiu aš – jos jauniausias anūkas. Mano sesuo liepė man atnešti sriubą ir palaukti, kol lėkštė ištuštės. Laukiu, tik senolė nevalgo, sriuba lėtai garuoja, o gyvenimas, čiulbantis už tamsios, langą dengiančios užuolaidos, mane pašėlusiai gundo kuo greičiau pasprukti.
- Tai aš jau ir eisiu, močiute.
- Drožk.
- Sriubą palieku.
- Jei tavoji nori ją vėl gramdyti nuo sienos – palik.
- Pasiimu.
Kalva įgauna žmogišką pavidalą, iš raštuotų klodų išlenda žilų plaukų kuokštelis. Dvi pilkos akys žiūri į mane, tačiau šviesos jose nėra. Sustingstu užliūliuotas rimties, skausmo, gilumo.
- Kur tavo tėvas?
- Malūne.
- Kaip ten viskas? Kaip reikalai? Žmonės eina?
- Taip.
- Gerai, - sušnabžda tos raukšlių išvagotos lūpos, ji lėtai gulasi, nuleidžia pečius, galvą padeda į minkštų drėgnų pagalvių kauburį. – Tu geras vaikas, panašus į tėvą. Tik tavasis niekada nenorėjo suprasti, jog motinos žodžio nevalia neklausyti, kad meilės tarp nustekento valstiečio mergelės ir gero, protingo vyriškio iš padorios šeimos niekada nebus. Tos mergelės nuo pat mažens badmiriauja, vargą kęsdamos, po to kelis vaikelius pasigimdžiusios ima ir visai nusilpsta, apninka jų kūnus ligos. Galop mirtis išganingoji. Ji pasiima mažai ko vertas jų sielas pas save. Dabar tavo tėvas tai suprato, pajuto savo kailiu. Išeik jau. Aš miegosiu.
Stovėjau, žiūrėdamas į kalnagūbrį, nenorėjau girdėti to, ką girdėjau – nei apie tėvą, nei apie mamą, bet žodžiai jau buvo išskridę iš to bedančio, surūdijusio, pagieža pulsuojančio narvelio. Jie skraidė tamsoje, trankėsi į sienas, ieškojo gyvybės. Pravėriau duris, išleidau paukščiais virtusius žodžius ir greitai leidausi laiptais žemyn – į žalią sodą, į žiedų jūrą. Čia nėra pykčio, grėsmės, nėra valdžios, nuoskaudų, kurias aš tik jaučiu širdimi.
- Maža tavo širdis, maža tavo galvelė suprasti, kas laiko šių namų sienas, kas suka malūno sparnus, kas labiausiai iš mūsų bijo vienatvės, - taip kalbėdavo mama, kai mudu ir vėl nuo visų pasprukę sėdėdavome sode. Įsisupdavome į tas languotas antklodes, po kuriomis dabar guli senolė.
- Namus laiko pamatai, sparnus suka vėjas, vienatvės bijo... - ir čia mano balsas užstrigdavo, nes aš nepajėgdavau pasakyti žodžio „aš“. Mama žiūrėdavo į nebylėmis tapusias mano lūpas, į ašarose paskendusias akis.
- Senolė, - tyliai ištardavo mama. Tada apkabindavo, priglausdavo šalia, ir didelės sūrios ašaros, nusiritusios mudviejų skruostais, lyg maži stiklo karoliukai risdavosi languotos vilnos pievomis žemyn žemyn žemyn.
Sodas po to, kai išvyko mama, buvo apleistas, o žiemą, per didžiuosius šalčius, ir labai iškirstas, nes pritrūkome malkų, ir į mišką per pūgas niekas vykti nesiryžo. Po kirvio ašmenimis žuvo mano ir mamos mylimiausia liepa. Jos nusvirusios šakos mokėdavo glostyti plaukus, apkabinti, liūliuoti, paslėpti. Saldus kvapas maitindavo, šildydavo, ramindavo. Maniau, kad netekęs mamos, su kuria sėdėdavome po to brangaus medžio lapija, nesiilgėsiu ir liepos. Deja, dabar, kai galop pavyko pasprukti iš tamsaus senolės urvo, aš už viską labiau norėčiau prisiglausti prie saugaus kamieno, užsidengti mažų lapelių skraiste. Bet čia liko tik kelmas – bjaurus, išsikišęs, pilnas aštrių nuoplaišų.
- Kas gi taip kerta medžius? - netikėtai paklausė prie manęs priėjusi sesuo.
- Tėvas.
- Ak taip. Tai panašu į jį.
Mano gražioji sesuo - taip panaši į mamą: tos pačios švelnios rankos, liūliuojančios akys, ilgi tamsūs plaukai. Po to, kai išvyko mama, aš ne kartą girdėjau juodu su tėvu besiginčijančius. Ji šaukė, kad tėvas kaltas dėl to, kad mama išvyko, kaltas, nes negynė, nesaugojo jos, kad leido jai tiek daug dirbti.
- Pabėgo ji, pabėgo, man vienam palikdama jus! – šaukdavo tėvas.
Didelis sesers šešėlis dabar uždengia mane nuo saulės kaitros. Jos pečiai gerokai aukščiau virš mano galvos. Juodos garbanos, pagautos vėjo, draikosi į visas puses ir vis pasiekusios mano veidą švelniai kepšteli nosies galiuką.
- Ar valgei, mažyli, - klausia mamos šešėlis sesers balsu. Akimirką iš tiesų pamanau, kad prieš mane stovi pati mama. - Ar  girdi, ko klausiu? Kur klajoji užsisvajojęs?
- Apie mamą.
- Nereikia.
- Ar ji sugrįš?
- Mažyli mano broli, juk tu žinai, kad ten, kur išvyko mamytė, gera ir šilta, ten saugu, ten nėra skausmo, ten jai gerai. Ten jai geriau, - sesers akyse regiu krištolo lašus. Ji greitai juos nusišluosto nykščio galiuku ir apsigręžia eiti. – Pareik pavakarių. Nevėluok, o aš grįžtu į malūną.
Matau, kaip tolsta tas saulės apšviestas siluetas, jaučiu, kaip širdyje didėja tas skausmo ir ilgesio gniužulas. Jaučiu kažką taip giliai savyje, bet nežinau, kuo jis vardu. Tai įslinko į mane netrukus po to, kai išvyko mama, ir kai senolės veide apsigyveno apgaulė, klasta. Aš tik vienas matydavau, kaip senolė sielvartauja tuomet, kai į malūną atėję žmonės ją guosdavo dėl mamos, ir kaip jiems išėjus senolė piktai plūsdavosi ir spjaudydavosi, kaip keikdavo mano mamą, nors jos juk jau nebebuvo šalia, nors aš jau nebeturėjau jos. Baltame miltų sūkuryje senolė sukdavosi su šluota, keldama debesis dulkių, ir atrodydavo, kad pati pasakų ragana nusileido iš spalvotų mano knygelių. Miltų pūga nurimdavo, vos tik už durų pasigirsdavo bildesys – naujo atėjusiojo žingsniai. Tada senolė vėl nuleisdavo akis, pasitaisydavo gedulo skarą ir ramiu balsu prašnekdavo su atėjusiuoju.
Tas melo, pykčio ir neapykantos gumulas, sulipdytas pačios senolės seilėmis kartą atskriejo man į veidą, ir prasigraužęs pro odą pateko į širdį. Tai buvo vienas tų kartų, kai aš vėl netyčia pasipainiojau kažkur skubančiai senolei po kojomis, ir ji, kone peršokusi mane, piktai sušuko:
- Šunyti bjaurus, kur painiojies? 
Tada tiesiai iš jos liepsna degančios burnos iššoko tas mažas seilių gumulas, užtiškęs man ant veido ir nukeliavęs iki pačios širdies. Jis gyvena viduje, auga, misdamas mano širdies gabalėliais. Kartais naktimis girdžiu kaip jis mažais aštriais dantukais gremžia kietesnį kraštelį, ir tai tikrai ne kinivarpos, apsigyvenusios senose sijose. Jaučiu, kad tas padaras, pagimdytas senolės, gyvens tol, kol gyva bus pati jo gimdytoja. Ir kasdien ta mintis manyje vis auga.
Labiausiai jaučiu ją, kai būnu tame tamsiame ligonės urve, kai stebiu kalnagūbrį. Štai ir dabar, kuomet stoviu tiesiai prieš tą miegančią svetimą būtybę, kai matau jos, pajuodusias akis mėlstančius dantis, sustosiantį kvėpavimą. Tereikia tik stipriau prispausti štai tą mažą purpurinę pagalvėlę ir ilgiau palaikyti ant miegančiosios veido. Niekas neišgirstų, niekas nesužinotų apie dviejų griaužiančių širdį baisių padarų mirtį. Tik aš. Tik mamytė. Kambario tamsta mums padėtų pasislėpti, o liepos kamienas leistų man užkopti aukštai aukštai – ten, kur dabar sėdi mama, ten, kur šilta, gera, saugu, kur nėra skausmo.
2005-12-16 00:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-01 18:47
_baltoji_ragana_
į mėgstamiausius:) toks artimas ir liūdnas pasirodė..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-19 17:07
pieva yra Jeržio
pievugele dėkinga visiems, kurie ne tik balsavo, bet dar ir komentavo. Idomi ir svarbi tamstų nuomonė. Stebiu.. Ehe, ne daug čia tų balų, bet.. Kiekvienam, matyt, savo: gal kam per lėkštai, kažkam gal per sudėtingai, kažkas pasiekęs pusiaukelę nusprendė, kad tęsti toliau beprasmiška. Jūsų teisė, tik.. Pievugelei pačiai pabodo publicistika - taip galim kiekvienas, o štai didžiuosius prozos žirgelius pabalnoti - ne kiekvieno peckioriaus nosiai. Dar kartą dėkui už nuomones.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-18 18:44
ir kiti
kontekstai kontekstais. pamatiniai pamatiniais. ... kontekstų pasaulis pilnas. pateikimas turi smogti. nesakau, kad prastai pateiktas. nesmogia ir tiek.
žinoma, tarp kitų prozininkų čia pievugele aukštai tempia. ir moralinę teisę kritikuoti užsitarnauja. xe xe
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-18 14:43
Si bilė Sibire
*kambarys, kambary, nejaučiat
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-18 14:42
Si bilė Sibire
Geriausia šiame kūrinyje - priešybės. Priešybių derinimas: senolė - vaikas, mirtis - gyvybė, žaliuojanti liepa - iškirsti medžiai, tamsus kambatys - žydintis sodas, tamsuma kambaty - balti miltai, senolė tamsoj - senolė baltumoj ir kt.

Gilus tekstas, epinis, sodrūs vaizdai, sklandi kalba, žodis netuščias, jis kalba, kalba.. Gražūs sakiniai.
Daug pamatinių įvaizdžių, gyvas senasis (galėčiau pasakyt - mitologinis, etninis) pasaulėvaizdis. Užčiuopiu Europos kultūros pamatus (senoji moteris namuose). Be galo gerbiama, turi valdžią, jos prisibijoma.

Be išlygų 5. Darbas rimtas, pamatinis.
Nesuprantat, nejaučiant kontekstų, jei duodat mažiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 23:47
RamSamSam
Geras kūrinys. Brandus stilius. Gilūs ir nebanalūs jausmai. Bravo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 21:18
ir kiti
nėra skausmo. kur?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 19:10
_I_
_I_
pakirdo liga
Ištaisiau į pakirto. Nors nežinau, gal turėta galvoje pakirdino?
Dvelktelėjo keliose vietose klišėmis ir sacharinu. Ir pabaiga... Bet sklandu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 15:17
kaip prasminga
Smagiausia pabaiga -  mintys apie nužudymą.-)
Ir liepa čia vykusiai įaugusi.
Dar gi labai patiko žodžiai, kaip paukščiai - paprasta ir gražu.

Gal šiek tiek veiksmo daugiau galima buvo įdėti. Tada būtų tikrai labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-16 09:54
mussonas
"sėdėdavome sode. Įsisupdavome į tas languotas antklodes, po kuriomis dabar guli senolė".. Gal ieškau ryšio, bet tokie dalykai man patinka. Skaičiau su malonumu, tačiau dvi vietos pasirodė kiek ... na nežinau. Tai liepos saldus vaizdelis ir pati paskutinė mintis apie senolės nužudymą ir vėlesnį savo pačios išėjimą. Pilnai būtų užtekę man rodos to graužiančio sutvėrimo. Juk įvykis buvo, pasikeitimas aplinkybių buvo, tačiau kai sugromuliuojama išvada ir pateikiama ant lėkštutės darosi neįdomu-juk ir iš kūrinio tai ir taip aišku.
Perskaičiau su malonumu. Daugiau tokių kūrinių. Jei galėčiau balsuoti duočiau 4 su puse tikrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą