Karštosios snaigės V

Aštuntoji snaigė*

Buvo šalta. Labai šalta. Jis, apsiavęs ilgaaulius, ir nešdamas kibirą ėdalo kiaulėms, brido per pusnį. Švilpavo. Tik prie tvarto stabtelėjo. Kibirą pastatė šalia šuns būdos. Užsirūkė. Būsimos vaišės pas kaimyną šį vakarą glostė širdį.
Nuo tvarto stogo nuslydo didelė deganti snaigė. Ji įkrito į kibirą. Viralas sukunkuliavo ir užsitraukė žvaigždėta plutele. “Kas čia per monai! ” – nustebo žmogus. Kibiro spalva pradėjo keistis. Paraudonavo. Sklido šiluma lyg nuo krosnies. Ji šildė šuns būdą. Aplink tirpo sniegas. Šuo iškišo snukį, bet iš būdos nelindo. Inkštė. Ir tik dabar žmogus suprato, kad jo letenos prišalę.  Argi tai būda? Tai statinė nuo benzino. Metalinė. Ir nei  saujos šieno. Pamažu šuo drebėdamas išlindo… Vilkdamas sunkią apledėjusią grandinę, šlubavo šeimininko link ir, lyg nusikaltęs, vizgino nuleistą uodegą. Kruvinos pėdutės dažė sniegą. "Šeimininke, - jis išgirdo kažkieno ryškų šnabždesį, - pažvelk į savo belaisvį. Tu tikrai žinai ką daryti. Tereikia tiek  nedaug - tik šilto ėdalo ir šilto guolio. Tegul šaltu metu šuo pagyvena tvarte. Jis net sargaus geriau”.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             



                                    Devintoji snaigė *

                                      Skiriu buvusiam Suosto klebonui M. S.

Temo. Bambėdamas, kad daug prisnigo, klebonas ėjo ruošti prakartėlės mažoje kaimo bažnytėlėje. Nieko, vaikai žadėjo  padėti. Reikės tik atrakinti šonines duris. Kažkas aukštai sušvito. Klebonui pasirodė, kad balta žvaigždė, lyg didelė snaigė, nusileido ant varpinės stogelio. Pats varpas buvo labai senas, jau nuskilusiu kraštu, bet kaip skambėdavo!  Skambesys girdėdavosi net kaimo pakraštyje. Ir keista –  varpas suskambo dabar!
- Na, ir išdykę vaikai. Kaip jie skambina, jei aš  nurišau virvę? – pagalvojo klebonas.                           
Varpas suskambo vėl. Ir vėl. Senolis paspartino žingsnius. Eiti sunku. Senatvė pančiojo kojas. Beskubėdamas prisiminė, kaip  pasvajodavo apie mirtį skambant varpams. Varpo garsai valo sielą... Pagaliau. Sunkiai pravėrė užpustytus šventoriaus  vartelius.  Stebėjosi, kaip galėjo įeiti vaikai, jei nesimato jų pėdų. O gal išdykėliai sulipo per tvorą?  Iš jų visko gali laukti.  Pakėlė  galvą ir  nustėro: varpas pats siūbuoja ir skamba. Ant varpo boluoja  didžiulė snaigė... Tai stebuklas. Tai stebuklas. Dievo dovana! Jo širdis  tiksėjo, atsiliepdama varpo dūžiams…
Kai po keliolikos  minučių  klegėdami  sugūžėjo pro pravertus vartelius vaikai, rado mirusį  savo mieląjį  senąjį  draugą.