Nebaigtoji...

Gaidų lapus dėliojo ant grindų. Tai buvo sena, suplyšusi, savo amžių atitarnavusi partitūra. Greičiau,- atskiri jos lapai... Franco Šuberto „Nebaigtoji“ simfonija... Tarp lapų stengėsi išlaikyti  vienodus atstumus – tiksliai pagal simfoninio orkestro schemą. Garsiai komentavo:  „Čia pirmas smuikas, o čia – antras... Čia antras - pirmas, antras – antras... Čia – altai, violončelės, kontrabosai... Toliau – klarnetai, fleitos ir...“

Skubėjo apsivilkti fraką. Užsidėt peruką. Balta teatrine pudra pasipudravo veidą ir rankas. Tuomet atsargiai, lyg liestų brangumynus, dešiniąja ranka paėmė batutą.  Pasitempė, iškėlė smakrą, lėtai  nužingsniavo ir atsistojo priešais įsivaizduojamą orkestrą. Pakėlė rankas ir... Sustingo. Lyg lauktų jam vienam suprantamo pradžios ženklo...

Laukėme ir mes. Žiūrėjome į jo iškeltas rankas, labiau panėšėjančias į pamišėlio galūnes, baltą veidą,  mimiką, primenančią Herbertą fon Karajaną, kai jis, žiūrėdamas į partitūrą, girdėdavo viso orkestro skambesį...  Gilios tamsios jo  akys,  sakytum  prašė vieno vienintelio dalyko – dėmesio  ir  pagarbos  šventajai misijai...  Pagaliau giliai įkvėpė ir užsimojo...

Mes netikėjome tais burtais... Tačiau klausa negali juk meluoti! Skambėjo Franco Šuberto „Nebaigtoji“...  Melodijų pynė, kurių, jei kartą jau esi girdėjęs, niekad  nepamirši. Skambėjo ji... Skambėjo...

Jis dirigavo. Ne, nedirigavo. Greičiau šoko.  Ir ne tik... Voliojosi ir blaškėsi. Ir šaukė... Padrikus muzikos terminus, kažką apie amžinąją pradžią... Ore skraidė prieš tai tvarkingai sudėlioti gaidų lapai. Muzika vis stiprėjo, pasiekė  forte fortissimo... Tuo tarpu balsas jo silpo. Kimo. Blyško akys...

Kai „Nebaigtoji“ baigėsi, jis nebejudėjo. Ramiai. Gulėdamas. Išėjo.