...rašau...

Rašau žodžius...
Tau - gal pirmąkart be paniekos, su meile
ir iš lėto...
Jie plaukia sklandžiai - tartum damos, einančios
iš vakarinio kabareto...
Girdžiu garsus, kurių seniai girdėti neturėčiau...
Jie aidi sklandžiai - tartum damos, plaukiančios iš vakarinio kabareto...

Melsva, lengva liepsnelė...
pradegintos užuolaidėlės kvapas,
sušlapęs katinas, nerandąs vietos...
Išsiskyrimo muzika, kuri mums niekad neskambėjo
Seni laiškai, kurių nė vienas neturėjom...

Taip viskas svetima, ir viskas nunešama lengvo vėjo...

Prisiminimai apie tai, ko neturėjo būt, kas buvo ar turėjo...

***

Tai kodėl tu leidai man išeiti
pabėgti nuo tavęs
užsirakinti 3 spynom - nuo tavęs , savęs
ir tos, kuri dabar tavoj širdy gyvena?
Kodėl man leidai suprasti pačiai,
kad viskas laikina, kas tą kart širdy ruseno?...
Kodėl negali patikėt...
Kad dabar viskas iš naujo...dūžta...
Kaskart pamąsčiusi giliau
nebetelpu į savo dvasios lūšną...

***

Tiek to - eik...
Bet prižadėk, kad grįši.
Kaip grįžai antrą, trečią kartą -
ir taip be galo...
Eik - atiduodu tau viską: žvaigždę, kuri
į mūsų delnus nukrito
(tada dar nežinojom kad ji užges),
sausą pievą,
karvelių burkavimą
senos striukės sagą, kurią radę
apkabinom viens kitą pirmą kartą...
Atiduodu savo mintis, kuriomis tu ne visada nori tikėti...
Atsiduodu viską - tik ne iškart...
Iš lėto...
Tarytum kurtizanė iš vakarinio kabareto...