taip ir bus, kai nebebus

Pradėsime kaip senais laikais – vyrai rašys moterims ir jos verks.
Bus maži nameliai, vyno taurės ir žvakės.

Miestų angelai supsis ant sūpynių.
Surūdiję parkai atgis.

Internetinės literatūros kritikai nusišluostys akinius, prisimins savo senas motinas.
Kai kurios jų – mirę, kai kurios – vis dar gyvos.

Mažas poetėlis, pasivadinęs „duomenų elfo“ slapyvardžiu,
Lis į šito teatro užkulisius.

Man baigsis žodžiai,
Tu išplauksi dumblina valtimi.

Kalvių žaizdrai – išblės.
Liaudis pamirš juvelyrus,
Vėl slampinės nusipuošusi ir purvina.

Man nė vienų nebus gaila,
Nors ir nesu žvėris.

Tavo akis blyksės auksu,
Vėjas neš keistas smiltis iš keisto sodo.
Tau bus su manimi labai gera.

Aš atsinešiu daug gėlių padėti ant kareivių kapų. Užmirštų kapų, užmirštose kapinėse.
Netoli miesto, kuriame gyveni tu – nusipuošusi, purpuru tviskanti naktis, dalijantis žmonėms  ramybę.
Man trūks tavo sulaužytos rankos, tavo tikslių judesių prancūziškame daržovių turguje.
Tau netrūks manęs.
Aš nenoriu būti paskelbtas nei rašytoju, nei kitokiu veikėju.
„Man bus pochui.
Man bus pochui, “ -
Dainuoja jūsų kaimynas Robertukas, kuriam sukako trys metukai.
Išdygo trys dantukai.
Išaugo pirmieji trys gaktaplaukiai.

Kai žiūriu į jo seną nuotrauką-
jai dabar daugiau nei keturiasdešimt metų-
Man jis atrodo kaip Ganimedas-
Graikiška meilės istorija vyrams.