Skiemenys

Kaukia vakaru alkstantys šunys. Žibintai
jiems nuspigina vyzdžius. Chrizantemų žiedai.
Pro atlaužtus dantis košia miglą. Kaimynas
melancholiškais žingsniais- nepabudink tiktai.
Kai iš po rudenio skverno irias šešėliai,
skiemeniuotu lietum kai išsigąsti gali...

Tu praeivis aš tiltas, kuriuo niekas nėjo.
Bet kuriuo tenka grįžti. Snaudžia vilko dantis,
įsikibęs į „vakar“. O nušautas šiandien
tavo trūkstantis žvilgsnis. Į punktyrus širdies
lyg į vortinklį smilksta tikėjimas. Mitais
mes tik žaidžiame. Laimim gyvenimą- tikrą.