Nelieka laiko

Nuleistos akys į poezija
aptrauktą grindinį.
Užuolaidos aplink tave
neišpuošia tavųjų paslapčių.

Kėdė - altorius tavo. Ir
vakaras poezijos lyg tau
skirta rimtis. Rimtis
išleidžianti iš Čia į Ten,
į darganotas ir
suplyšusias
mintis.

Akis ištroškusias užpyliau,
tad šįkart, galbūt šiek tiek
perdrąsiai, tavo slaptas
gelmes ir pelkes
išalsavau netikro posmo
ritmikoj.

Už nugaros altorius ir dievai
poezija ir tu.
Ir tu už dabarties plyšių.
Aš ateity matau tavas
rankas ant mano laiptų.

Aukštyn. Aukštyn.
Iki saulės nusileidimo
aukštyn.

Nusileidai. Kaip saulė
prie pėdų.

Dėl tavęs. Altorių? Savęs?
Vis žemyn
        žemyn
                į tave.
Sustabdai ir kvepuoti jau
laiko nelieka.