Kartą Amsterdame

Į rudenėjantį dangų tykiai žvairavo mėnulis.
Naktinis Amsterdamas vėrė savo paslaptis. Spalvingos reklamų šviesos bėginėjo kanalų vandens paviršiumi. Grakščiai išrietę nugaras, linksmai nuteikdami, mus pasitiko tiltukai. Gatvės žibintai blausiai apšvietė drėgną grindinį.
Naktinis judėjimas čia kas dieną verda iki aušros. Vyšnių sirupo raudonio šviesa plieskė iš didžiulių langų vitrinų. Bėginėjo žybsinčios reklamų lemputės: „Live Sex“, „ Sex shop“.
Žmonių minia iš lėto judėjo gatve. Įdėmiai į virtinas žiopsojo japonų būrelis. Drąsesnis storulis japonas net ranka mostelėjo į prostitutę, rūkančią už stiklo. 
Gatvėje sutiktas įžūliai atrodantis marokietis švepla olandų kalba manęs paklausė:
– Gal narkotikų?
– Ačiū, ne, – atsakiau mandagiai.
Juk vidurnaktį Olandijos sostinės centre nesipyksi su narkobiznio sraigteliais. 
– Pro šūdą geriau praeiti neįlipus, – guviai tarstelėjo Airida.
Vėl siaurutė gatvelė, kur platesnių pečių vyrukas ko gero brauktų pečiais tarp mūrų sienų.
Padvejojusios porą sekundžių pasukome į ją. Saldžiai koktus kvapas dvilktelėjo tiesiai į nosį. Tik lango stiklas skyrė mane nuo gašliai apsirėdžiusios prostitutės, kuri sėdėjo ant kėdės. Už tamsiai rudos iki galo neužtrauktos užuolaidėlės matėsi lova. Putlios krūtys beveik lietė vitrinos stiklą. Lediniu apdujusių akių žvilgsniu ji spoksojo į mane. Už kito stiklo raudonai dažytus trumpus plaukus šukavosi apysenė suvytusios veido odos moteris. Išvirtusiu storu pilvuku ji buvo greičiau panaši į sudegusio teatro artistę negu į prostitutę. Jos kaimynė, kitos vitrinos šeimininkė – jaunutė, gražutė skaistaus veidelio ilgaplaukė mergaičiukė. Matyt, mėgstanti soliariumą, nes su ežero spalvos akimis ir šviesiais plaukais keistai derėjo įdegusi oda.
Nudelbiau akis ir paskubomis nukiūtinau. Liūdesys, gailestis, neapykanta, pažeminimas ir dar daugybė nesuvokiamų pojūčių tarsi fontanas apipylė mane nuo kojų pirštelių iki plaukų galiukų.
– Man jau gana, – nukirtau kaip kirviu.
– Skaitai mano mintis. Pasijutau tokia purvina ir be kaltės prasikaltusi.
– Tai pati seniausia profesija pasaulyje ir ko gero reikalinga, nes daug kur užuolaidos užtrauktos, o vitrinos viršuje dega raudona švieselė.
– Darbuojasi moterys iš peties, – bandė šmaikštauti Airida.
– Taip, brangioji, esame liberaliausios šalies sostinėje.
Bet koks gi čia paveikslas ant sienos? Žvilgtelėjau įdėmiau. Ant mūrinės sienos raudonųjų žibintų kvartale kabėjo Olandijos karalienės nuotrauka. Pakėliau aukštyn akis ir pamačiau, kad tai mažutė bažnytėlė.
– Kaip viskas gerai suderinta, – juokėsi Airida.
– Kas?
– Pirmiausia prasikalsti su prostitute, o tada bėgi už kampo atgailauti, – dusdama kvatojo draugė.


Į netoli Demo aikštės esančią naktinę kavinę su Airida užsukome numalšinti troškulio ir prastumti laiko. Traukinys atgal į Roterdamą išvažiuos tik paryčiais. Taigi, turime marias laiko. Įsitaisėme už mažučio apvalaus staliuko priešais jauną moterį. Ji iš karto it magnetas patraukė mano dėmesį. Prietema netrukdė žavėtis dieviška nepažįstamąja, jos putliomis lūpomis, juodais it anglis plaukais iki juosmens. Tarp plonyčių ilgų pirštų ruseno cigaretė. Atkreipiau dėmesį į migdolinės formos nagus, kurie blizgėjo nulakuoti kremo spalva. Subtilus skonis! O, kaip grakščiai, lėtu judesiu į peleninę ji užgesino nuorūką. Pailgas ovalus veidas, kampuoti žandikauliai, lazdyno riešutų spalvos akys, kurių susiaurėjimas išdavė indėnę. Barmenas priėjo prie žavingosios geltonodės ir, nušvietęs ją šypsena, mandagiai pasiteiravo:
– Gal dar ko pageidausite, ponia?
– Prašau bakardi kolos, – ledine išraiška tarstelėjo indėnė, o aš kažkodėl tą akimirką prisiminiau vaikystėje matytą filmą „Sniego karalienė“.
– Ko taip skvarbiai ją tyrinėji? – paklausė mano bendrakeleivė.
– Ji dieviškai tobula. Dabar puikiai suprantu vargšus vyrus, kurie pameta galvą dėl moters išorės žavesio, – atsakiau.
Žemaūgis turkas priėjęs kažką meiliai pakuždėjo indėnei, ir netrukus jie jau lėtai sukosi šoko sūkuryje. Nepadoriai aptempta juoda suknelė išryškino moteriškas linijas, liekną liemenį. Pro atvirą iškirptę veržėsi jaunos dailios krūtys, vos uždengdamos spenelius.
– Laisvo elgesio kekšė, – tarsi kirviu nukirto draugė.
– Žinau pati, tačiau tai netrukdo žavėtis tuo, ką jai davė motina gamta. Kokia ji gracinga! O, kaip šokdama dailiai siūbuoja klubais!
– Taigi, pietietis vyras jau nuo jos užkaito. Visas raudonas, o galvą padėjęs ant apnuogintos krūtinės.
Po šokio indėnė prisėdo prie alaus buteliais apkrauto staliuko. Turkas plačiu rankos mostu pakvietė barmeną, ir geltonodės rankose atsirado taurė su kokteiliu.
Netrukus porelė pasuko išėjimo link. Vyriškis galantiškai atidarė duris ir praleido damą į priekį.
– Ko gero ji ne pigi? – samprotavo draugė.
– Man tai nerūpi, – atsakiau ir dar užsisakiau apelsinų sulčių, kurios čia tokios gardžios.
Buvome bepradedančios nuobodžiauti, kai baro durys plačiai atsivėrė ir į vidų įvirto tas pats turkas atsisagsčiusiais baltais marškiniais ir nukarusiu juodu kaklaraiščiu. Vešlūs krūtinės gaurai stebino baro lankytojus, kurie staiga ėmė kvatoti. Vos atgaudamas kvapą, turkas jausmingai šuktelėjo barmenui:
– Prašau degtinės su ledu! Dvigubą!
– Ko taip greitai, drauguži? Maniau ilga ir maloni naktis tavęs laukia? – atvirai šaipėsi barmenas.
– Žmogau, apie kokius malonumus pliauški? Vos pradėjau nurenginėti, stabas ištiko.
Turkas keliais maukais ištuštino stiklą degtinės ir drebančiomis rankomis ėmė sagstytis marškinių sagutes postringaudamas:
– Karamba! Išsigandęs net nespėjau padoriai susitvarkyti.
Barmenas kvatojo iš širdies:
– Tai tau ir meilės naktis!
– Kokia ten meilė, žmogau! Ji – vyras!!! Supranti? Vyras!