Egoizmas

Paskandinau Tavo šaukštelį Savo arbatoje
Sugėriau Tave Savyje
Visi stiklai tyliai liūdi ant stalo
Lėkštės supratimu, man nebeliko nieko daugiau pasakyti
Tad aš vėl paliksiu nešvarius indus prie Tavo virtuvės durų
Nes žinau, kad kitaip ir nebus,
Nes žinau, kad visada nuprausi mano dulkinos sielos palikimus
..bet mano siela niekada nesupras Tavo kasdienio aukojimosi
Senasis Juodas Duobuo priėjo išvadą – man reikia iš naujo pabandyti suprasti savo norus
Ir Tavo išgales padėti man

..nes žinau, kad visada nuprausi mano sielos palikimus visose išorėse
..tik niekada nesupratau, jog nesugebėsiu ištrinti visų savo sielos padarinių Tavo.. 

Tavyje
Ten paskutinį kartą mačiau skęstantį savo skausmą
Bet mano lūpos užprogramuotos kalbėti žodžius „duok“
Net banalaus „ačiū“ neliko manyje..
Sudaužiau savo arbatos puodelį,
Tu buvai teisi – man patinka žudyti save
Palikau Tave vieną vėl
Durys, plačiai atidarytos, vėl išlydės mane  į Niekur