Protingoji žirafa

Pasakaitė

        Nelinksma, kuomet vaikai pasiklysta... Niekas šito nenorėtų. Tačiau Mantukas galvoja priešingai. Tad paklausykime, kas berniukui atsitiko vieną nepaprastą dieną.
        Mantukas su mama ir sesute Aiste atvažiavo į zoologijos sodą. Pirmiausia jie nusipirko bilietus, tik tuomet žvėrims leido į juos... atsiprašau, juos įleido pažiūrėti žvėrių. Berniukas pirmiausia nurūko prie beždžionių narvo. Jos linksmiausi sutvėrimai šiame žvėrelių kalėjime, vaikai jų niekuomet nematė liūdinčių. Nuolat laigo po narvą, gaudydamos viena kitą, laipioja aukštyn žemyn šakomis ir narvo grotomis, supasi, kyburiuodamos ant ilgų rankų, šokinėja ir pešasi - visai kaip berniūkščiai. Viena maža beždžionėlė ilgai spoksojo į Mantuką, paskui suplojo rankomis ir išsiviepė. Beždžionių kalba tai reiškia “draugaukime”. Bet berniukas šios kalbos, deja, nesuprato - pagalvojo, kad beždžionėlė iš jo šaiposi. Neliko skolingas - išsiviepė ir parodė “nosį”. Beždžionėms to ir tereikėjo: kad supuls visos prie Manto, vaiposi, šaiposi, erzina berniuką kaip išmanydamos. Beždžionės jau ką moka tai moka - mėgdžioti. Kur kas geriau nei berniūkščiai, tad su jomis verčiau nesirungti. Bet Mantukas nenusileidžia: suraukia kaktą lyg armoniką, kiek galėdamas iškiša liežuvį, pučia žandus, persuka lūpas, net bando krutinti ausis. Jis taip stengėsi, kad tapo toks  panašus į beždžionėlę, jog pro šalį ėjusi senutė jau ketino kviesti  prižiūrėtoją, kad ištrūkusią neklaužadą uždarytų atgal į narvą. Mantas laiku spruko tolyn.
      O kurgi mama su sesute? Jų nematyti nei prie tigrų narvo, nei prie ruonio baseino, nei prie meškų namelio. Bandė ieškoti paukščių paviljone, perbėgo kalnų ožkų voljerus, bet ir ten jų nerado. Gal jos laukia prie vartų? Mantas be kvapo skuodė ilga alėja, bet ji pasibaigė ne vartais, o aukšta tvora. Vaikas suprato, kad pasiklydo. Į kurią pusę eiti? Kaip surasti namiškius? Juokai menki... Va, ir pirma ašarėlė paptelėjo. Neiškentęs pradėjo garsiai šaukti mamą. Ir žvėrys jam padėjo: sukniaukė lūšis, sustaugė usūriniai šunys, suriaumojo liūtas.
        Deja, mama sūnaus ieškojo kitoje sodo pusėje ir nieko negirdėjo. Ten ramiai kūpsojo kupranugaris, šlamštė šieną stumbras, arė žemę šerniukai. O Mantukas bliovė dar garsiau, o jam pritarė dar didesnis žvėrių choras. Tai bent muzika! Tik vienintelė žirafa, kuri iš savo aukštybių viską kuo puikiausiai matė, nepatenkinta kraipė galvą. Šitas koncertas jai labai nepatiko. Žirkt žirkt žirkt priėjo prie Manto, per narvo tvorą nulenkė savo ilgėliausią kaklą, tarsi kviesdama: “lipk man ant sprando”. Berniukas iš netikėtumo neteko žado, tuoj pat nudžiūvo ašarėlės. Pati žirafa kviečia pajodinėti  - tai bent nuotykis! Mikliai užsiropštė žirafai ant nugaros ir stipriai apglėbė aksominį jos kaklą. Kad nenučiuožtų žemyn, tvirtai laikėsi už žirafos ragučių. Žirafa vaiką iškėlė aukštai aukštai, sulig didžiausiu parko medžiu. Varnų lizdus galėjai ranka pasiekti, o baisiausias zoologijos sodo tigras iš tokios aukštybės atrodė kaip kačiukas. Visi žvėrys nustebę sužiuro aukštyn. Beždžionėlės iš netikėtumo netekę žado sustingo lyg nuotraukoje. O mažasis ponis labai nuliūdo pamanęs, kad nuo šiol niekas nebenorės ant jo pajodinėti. Jis nesuprato, kad ilgakaklė tenori padėti berniukui susirasti mamą. Šiaip jau žirafa net labai prašoma nebūtų sutikusi  pajodinėti jokio vaiko dėl pramogos. Jos nuomone, tai arkliukų darbas.
      Staiga Mantas sušuko: “Matau jus! Mama, sese, aš čia, aū ū ū! ” Mama iš pradžių pamanė, kad sūnus įsiropštė į medį, todėl lakstė po parką ir ištempusi kaklą žvalgėsi į aukščiausias šakas. “Aš ne medyje, aš ant žirafos! “ – rėkė Mantas. Dabar jį pamatė ne tik mama, bet visi zoologijos sodo lankytojai. Būriai vaikų subėgo žiūrėti nematyto reginio. Atskubėjo ir žvėrių prižiūrėtojai, kurie vaikščiojo aplink žirafos narvą šiek tiek sutrikę, nes nežinojo, ką daryti - bartis ar ne. Zoologijos sodo taisyklėse nebuvo draudžiama vaikams jodinėti ant žirafų, bet nebuvo ir leidžiama. Oriai atžingsniavo zoologijos sodo direktorius. “Kas čia per cirkas? ” - piktai burbėjo jis po nosimi. Bet sužinojęs, kaip protingoji žirafa padėjo berniukui susirasti mamą, ir pamatęs, kad visi ją fotografuoja, o vaikai šaukia  “valio! ”ir ploja katučių, atlyžo. Tik Mantuko mama susirūpinusi galvojo: “Tai išdykėlis, ir kaip jis dabar nulips? ” O žirafa lėtai palenkė galvą ir atsargiai nuleido vaiką ant žemės - prie pat mamos.
      “Ir aš norėčiau pasiklysti zoologijos sode”, pavydžiai sušnibždėjo Aistė. Ak, net ir aš to norėčiau...   


Virgina