Suaugusiųjų pasaulis

Suaugusiųjų pasaulis, tai daugiau nei pusės planetos gyventojų kasdienybė... Koks jis? Hm, puodelis rytinės kavos, nuovargis, rutina, skubėjimas, porą šypsenų, greitas apsipirkimas prekybos centre, bučiniai, mašina, darbas, vaikai, retkarčiais raudono vyno taurė...
Mąsčiau. Šiandien. Stebėdama kaip maži mėtos lapeliai dažo ką tik užplikytą maną vandenį, tyliai jį versdama kvapniu vasaros prisiminimu. Garas nusliuogęs puodelio briauna lyg šnibžda:
- Tokį mums jį kuria ir apipavidalina aplinka... Pateikdama jau paruoštą „produktą“... Tačiau.
Tačiau tai tik apvalkalas, lyg – atmosfera gaubianti žemę, praskleidus šydą, kaskart gali išvysti šį tą neįtikėtino ir stulbinančio. Kas turbūt ir yra skaudžiausia – visa tai pasirodo įvairiomis pusėmis... Gaila.
Žmonės nuolat skuba, ir ne dėl to, jog jiems tai tiesiog – smagu... Juos slegia vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių dalykų šiame pasaulyje... Ir tai kur kas daugiau nei septynių raidžių derinys, tai jausmas kuris priklauso ne jam vienam, o iš dalies ratui žmonių, grandinei... Tai – PAREIGA. Pareiga viršininkui, draugui, bendradarbiui, sutuoktiniui...
- Negerai, kai jų susikaupia daugybė, kuomet tiesiog dingsti toje krūvoje, kuri apipavidalinama, kaip darbas, projektas, svarbus klausimas... – ištaria praeidama mama ir šelmiškai šypteli, - bet kartais tai tiesiog neišvengiama ir turi savųjų pliusų. Kaip sakė Ciceronas „Usus magister est optimus”…
Lyg dėdama daugtaškį mintyse, mama išeina, o aš dar gurkšteliu gurkšnelį arbatos. Visa tai prasideda nuo mažų dienų, tačiau galbūt tik tam, jog paruoštų tam būsimąjam savo rėmus turinčiam pasauliui... Dabar tos pareigos savotiška mankšta...
Tad apsivelku paltą ir išeinu į naktinėjantį kiemą... Akibrokštas – mintyse švysteli – „Lyg nepriklausoma, suaugusi mergina. “
- Eureka! – sušunku aš ir kilsteliu it skrydžiui į dangų porą minkštučių snaigių, kurios vėl iš lėto nutūpia man ant skruostų, plaukų, pečių.
Suaugusiųjų pasaulyje mus labiausiai žavi ir į jį traukia ta nepriklausomybė – laisvė nuo mamų, tėčių, namų... Tas savojo gyvenimo kūrimas. Galbūt todėl pirmoji mintis ir buvo, pasakoti apie jį iš vaikystės pozicijų, nes vos tik pradedame žaisti su lėlėmis vaizduojame, namus – savą šeimą ir gyvenimą... Ir tą suaugusiųjų pasaulį idealizuojame vis keisdami tą pakilimo tašką... Čia lyg ir noris įtaisyti šiandien kažkur nugirstą citatą - „ Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liūdesys. - Gal, todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada. Bet toks jau yra pasaulis. "
Hm, staiga vėl noris savą monologą tęsti grįžtant prie pradinės mūsų planetos paralelės... Juk iš ties kiekvieno to suaugusio žmogaus pasaulėlis yra skirtingas ir unikalus, kiekvieno iš jo požiūris, ir gyvenimo būdas skiriasi... kiekvienas jis – individas. Mintyse pasuku gaublį ir sustoju ties Afrika. Tūkstančiai badaujančių vaikų, „keliaujančios“ infekcijos, žemo išsivystymo šalis. O štai šiek tiek į šiaurės vakarus Jungtinės Amerikos Valstijos. Bene labiausiai išsivysčiusi technologijų srityje šalis, komunikacijos, robotukai ir t. t. Tačiau į tai mes galime pažvelgti: Neįtikėtinai turtingos kultūros šalis! Su giliomis savo ištakų tradicijomis, papročiais, kerinčiomis apeigomis!.. ir Gamtos stichijų niokojama buvusi išsvajotoji šalis...
Cha, keistas tas pasaulis. Palikdama dar penkias pėdas prie žibinto ties kryžkele, vėl patraukiu namų link...
Pradedu niūniuoti ir nuščiūvu. Hm,... įdomu, o kokiame aš gyvensiu? Kokį aš jį sau susikursiu. Neabejoju skubėjimas išliks neatsiejama viso to dalimi, gal šiek tiek daugiau šypsenų ir žvilgsnių į dangų, šiek tiek daugiau ištarsiu gražių žodžių mylimiems žmonėms, stengsiuos atsukti optimizmo, visad optimizmo prizmę - žvelgti pasaulin, ir darbą paversti žaidimu. Bet ar įmanoma žaisti gyvenimą?
Suaugusiųjų pasaulis, daugiau nei pusės planetos gyventojų kasdienybė, pareigos jausmas, poreikių realus taikymas su galimybėmis, pasirinktas požiūris, ir tikėkimės kartais vis pasirodantis poreikis monologams – su pačiu savimi... Sic itur ad astra. Ir aš jau šiltoje lovoje. Sic itur ad astra…