Bevardis

Begalinio miesto nesibaigiančių gatvių pinklėse stirksojo eilinis šviesoforas. Kietai įtempęs vienintelę koją, pareigingai mirksėjo trimis akimis, kaip buvo įpratę ir kiti nepagadinti kolegos. Kelio dulkės mielai nutūpdavo ant jo pailsėti. Tačiau kampuota galva nebuvo visai tuščia. Ten gyveno nykštukas.
Jei būtų buvęs už save kiek didesnis, į šviesoforo dėžutę netilptų ir gyventų transformatorinėje. Tai vienintelis tikslus paaiškinimas apie jo praeitį ir kilmę, kokį pats sau galėjo sugalvoti išradingą minutę tvarkydamas laidus.
Apie nykštuko išvaizdą žinių taip pat negausiai sukaupta, nes jo būstas visiškai tamsus. Galvą po kepure, kelias sagas priekyje, auksinę širdį, smailianosius nuplyšusius batus bei kitas nykštukiškas dalis jis turėjo turėti, jei nepametė užsimiršęs. Bet tai tik mūsų įtarinėjimai.
Šviesoforo gyventojas savo amžiumi nesiskundė, nors nei dienų, nei metų tyčia nėra skaičiavęs. Tai juk toks nuobodus darbas, kuris niekada nesibaigtų, taigi neverta nė pradėti. Be to, baisu užsiversti klaidomis, kai dienos viena nuo kitos beveik nesiskiria ir neužima naujos vietos senuose prisiminimuose.
Nykštukui patikdavo vakarais susiraukti kaip seniui ir daug galvoti apie galvojimą. O kai raukšlėmis apsiūdavo visą savo veidą, kažkas jame nutrūkdavo, minčių rezginys prairdavo ir šviesoforo galva plyšdavo vaikiško juoko lietumi, paskandinančiu visas nereikalingas atsargas.
Vienintelis rūpestis, kuriam niekaip neatsirasdavo ramesnės vietos nykštuko buveinėje, buvo nuolatinis savo paties pavadinimo nežinojimas. Juk negali išsižioti “mano vardas Ašai” arba “Tutis” tik todėl, kad nėra ką daugiau pasakyti. Visa laimė, į tamsią dėžutę dar niekas nėra užsukęs ir tokių niekų neklausęs.
Tik jau nemanykim, kad nykštukas buvo nuobodus atsiskyrėlis vienišius, nes galime užsikrėsti tinginio žiovuliu ir liksime nesužinoję apie šviesoforiškus reikalus.
Taigi kaipgi nagi va.
Užtekdavo nykštukui įsidrąsinus pasistiebti iki viršutinio langelio ir išlaukti keletą mirksnių, kurių net karalius galėtų pavydėti. Visos raudonojo miesto akys, išsibarsčiusios poromis sankryžoje, automobiliuose ir dar toliau, tarsi užkerėtos žiūrėjo tiesiai į kaktą. Jei kuri vairuotoja apsimesdavo trumpam nekreipianti dėmesio, tai tik todėl, kad skubėdavo pasidažyti lūpas per sustojusio laiko tarpelį dar raudoniau ir padovanoti ryškesnę šypseną.
Bet nykštukas ilgai savęs nelepindavo nepelnytu dėmesiu svetimoje karalystėje. Tuojau susiriesdavo iki dugno, kad pamatytų ir žaliojo miesto gyvenimą. Ten buvo viskas priešingai. Pėsti ar ratuoti iš visų jėgų stengdavosi kuo greičiau pakeisti savo turimą vietą, tarsi jų lauktų kokia dovana anapus gatvės. Labai jau norėjosi nykštukui nors kartą pasekti jiems iš paskos ir sužinoti, kur veda tas skubėjimas kiekvieną dieną.
Bet paslaptingiausio miesto vaizdelis atsiverdavo per vidurį dėžutės ūgio. Visi geltonieji jo gyventojai trūkčiodavo pirmyn atgal tarsi kažką praradę ir neapsisprendžiantys stoti ar lėkti. Jų nekantrus žvilgsnis versdavo nykštuką nuolat savęs klausinėti keisčiausių dalykų, apie kuriuos nedrįstų mums nė prasitati.
Taip pasižvalgęs truputį, nykštukas pavargdavo nuo spalvotų įspūdžių ir pasiilgdavo savo tylios betvarkės padūsavimų tarp aštuonių kampų. Susirangydavo viename iš jų, pakrapštydavo nosį ir saldžiai užmigdavo, nes mėgo viską, kas saldu.