Rašyk
Eilės (72576)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10404)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Anot Renatos Šerelytės, žmogaus prigimtis iš esmės  poetiška, o siela graži. Vadinasi, visiškai nesvarbu, kokia tavo socialinė padėtis, kiek tau metų, kokia tavo lytis ar religinės pažiūros, tu iš esmės esi poetiškas žmogus, ir tie impulsai, kurie įkvepia, gali (ir turi) aplankyti kiekvieną, nes jie taip pat yra prigimtinai poetiški ir visiškai nematerialūs. Tačiau kodėl vieni tą mažytį nušvitimą pajunta stipriai ir ne kartą, o kiti, paklausti apie tokią būseną, tik gūsčios pečiais ir panosėje murmės: „Nežinau, nežinau... “? Be galo svarbu žmonės, esantys greta, ir to suvokimas yra nepaprastas jausmas, sužadinantis jaukumą ir pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir gyvenimu.

Yra tokia būsena, trumpa akimirka tūkstantyje minučių, absoliutus jausmų išsprogimas,  išsisklaidantis per mirksnį, kad štai: stovi visiškai svetimas ir beveik nuogas savo būtyje, be veido ir piršto antspaudų, ne akmens tūrio, veikiau žvyro gabaliukų sudėties, žmogus be nieko, o tas niekas sutalpinęs visą tavo ribotą žinojimą. Taigi stovi. Bet ir ta būsena tik sąlyginė, nesi tikras, ar stovi, plūduriuoji, klūpi ar sėdi. Gal esi sustingęs savo skrydyje, nesvarbu. Svarbiausia: ESI, neatpažintas, nesusipažinęs su savimi, nesugebantis nieko atpažinti. Tas žaibiškas momentas, nuslopinantis visus žmogiškus impulsus, atveriantis visiško pažinimo galimybę ir trumputį nušvitimą. Tai lyg trumpoji žinutė, atsiųsta iš ten, kur niekada nebuvai, bet taip ir neperskaityta bei nesuvokta iki galo.

Vaizduotė, viena iš gyvybiškai svarbių pilnavertės dvasinės egzistencijos elementų (o, pasak Andriaus Martinkaus, vaizduotė netgi daro žmogų panašų į Dievą), tokiomis pulsuojančiomis akimirkomis evoliucionuojasi ir persikelia į aukštesnį, subtilesnį lygmenį, suvokia savo beribiškumą ir plėtimosi galimybes. Ir visas tas pasąmoninis suvokimas tik per akimirką. Atrodo, visiškas nesusipratimas, formulėmis nepaaiškinamas jausmas, išbalansuojantis viską ir vėl paliekantis tave tame pačiame taške, kuriame taip netikėtai užklupo. Tik truputį kitokį, tarsi naujai įkvėpusį senų dalykų, nuvaliusį dulkes nuo jų, po dulkių sluoksnių pamačiusį smulkių, bet tokių svarbių dalykėlių.

Tokie pajautimai svarbūs ir dar dėl kelių priežasčių.  Viena iš jų – tai stiprina pasitikėjimą savimi. Kada pasijunti iki galo pačiu savimi? Kai nebeapgaudinėji savęs. Teorija labai paprasta. Praktika? Kiekvienas atsakymo su pavyzdžiais pasiieškome. Kita priežastis – buvimo pilnatvės pajautimas, būtinas kiekvienam žmogui, kad jis gerai jaustųsi. Juk labai svarbu suvokti, kad tau gera pasaulyje, kad jame gali jausti nepaprastų dalykų, kurie įkvepia ir padeda save realizuoti.

Taip, šie mirksniai man yra įkvėpimas. Įkvėpimas, persmelktas žinojimu, kad tobulumui nėra ribų, kad už visų daiktiškų pavidalų yra daug prasmingesnių dalykų, kurių nereikia nustumti į šalį, o surasti ir prisijaukinti, paversti nauju mažu stebukliuku, kuris pripildo kasdienybę dvasiškai tankiu tūriu. Tai mirksniai, kurie suaktyvina kiekvieno žmogaus slypinčią kūrimo potenciją. Deja, tikrai ne kiekvienas sugebame pasinaudoti galimybėmis.

Tai jau kita problema: kiek dvasingumo ir sielos grožio sugebame išsaugoti iš savo prigimtinių resursų, taip pat -  kiek sugebame jo įgyti ir įsisąmoninti savo kasdieniame gyvenime. Kuo intensyvesnis žmogaus dvasinis gyvenimas, kuo smalsiau jis priima kultūrą ir meną, tuo dažniau lyg atpildas už tobulėjimą jį aplanko nuostabiosios akimirkos. Tai tarsi patvirtinimas, kad tikėjimas meno galia ir svarba yra teisingas pasirinkimas.

Tai gali nutikti bet kada: beruošiant namų darbus, besiklausant muzikos, beskaitant poeziją, besivažinėjant dviračiu, plaunant indus, svajojant... Blyksnis nesirenka patogios vietos ir laiko, dažniausiai ištinka labai paradoksalioje situacijoje, kartais labai netinkamu momentu. Tarkim, valgant. Juk nuo tokio ūmai apimančio būsenos pasikeitimo galima ir paspringti... bet mes patys esam atsakingi už savo nušvitimus, tad neverta skųstis.

O kas kitas, jei ne mes? Aš nekalbu apie pajautimus, įvykstančius žmogaus organizmui susidūrus su psichotropinėmis medžiagomis. Tai įkvėpimas, kuris ateina visiškai natūralus ir asmeniškas, gimęs iš autentiškos patirties ir išsikristalizavęs aukštesniame lygmenyje nei materialumas. Blaivios sąmonės atsivėrimas.

Aš branginu šias akimirkas, kurios netgi galėtų būti gyvenimo tikslo ir prasmės išraiška. Man jos ypač svarbios ir yra būtinos pilnaverčio egzistavimo sąlygos. Įkvėpimas kaip išganymas, esu tiek, kiek įkvepiu šio stebuklo.

Lenkiuosi prieš žmones, kurie yra šalia ir padeda man giliai kvėpuoti, stiprinti savo individualumo užuomazgas, skatina asmeninę jausmų iškrovą, kuri yra nušvitimo užuomazga. Neretai susireikšminusi pamirštu tuos, kurie greta manęs, šypsosi ir laukia. Laukia to, ko aš pamirštu laukti – mažų stebuklų.
2005-12-11 16:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-19 23:06
Labai garsus
Visai grazu. Sveikinu naujame amplua :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-11 17:34
Depresant
Nėra užkabinta tema. Ji nepaiteikta tai įdomiai , kad užkabintų. Mokslinis rašinys tokia tema kuri moksliškai silpnai paaiškinama ir na... Vidutiniška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-11 16:53
va va va
pabaiga siek tiek...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą