Aukštasis pilotažas veržiantis iš rėčio
Teka saulė, leidžiasi, pakyla mėnulis, kurį kitą dieną, jeigu giedra, vėl keičia spindintis šviesos kamuolys. Šie gamtos dėsniai tiesiogiai atspindi dabartinio žmogaus situaciją pasaulyje, pabrėžia individo veiksmų pasikartojimą ir įdeda kiekvieną iš mūsų į kiaurą kaip užakėjusį rėtį pasaulinį indą. Kiaurymės nedidelės, todėl dažniausiai pro jas prasiskverbia tik sumanesnis, gudresnis, intelektualesnis ar daugiau jėgos turintis žmogus. Tačiau rėtyje lieka apspangusi nuo kasdienybės ir vis besikartojančių gyvenimo vilionių dauguma, kuri, visų ištrūkusių niekaip kitaip netraktuojama, kaip tik smerkiama, yra padalinama į atskirus vienetus. Atskiru, tačiau bereikšmiu vienetu tampa kiekvienas žmogus. Mes, visa žmonija, atsiduriame rėmuose, iš kurių ištrūkti negalime, nes esame genami bandos jausmo: draugai kartoja kits kitą net nesusimąstydami, kad visi daro tą patį; draugės, prisižiūrėjusios šiuolaikinės televizijos ir prisiskaičiusios įvairiausių madų žurnalų nusiperka madingą daiktą parduotuvėje, kurį, pasirodo, įsigijo ir visos penkios ar septynios kitos. Viens kito sekimas ir veiksmų atkartojimas bandoje šiais laikais yra priimtinas, netgi smerkiamas tas, kuris nedaro taip, kaip kiti, išsiskiria savo individualiais bruožais ir elgesiu. Tačiau mes nesusimąstome, jog turėti bent dalį išskirtinių savo vidinių savybių ir elgesio normų ir jas išsaugoti yra labai svarbu, nes tik einant tokiu keliu įmanoma pasiekti tobulybę, atrasti naujų dalykų, išsikovoti vietą po saule. Bet dar turi būti ir tie, paskui kuriuose sekama – jie ir yra tie išskirtiniai, neištrūkę iš rėčio, o pasilikę jame diktuoti savas sąlygas, nes rėtyje, kuriame tave palaiko (ir išlaiko) daugelis kiaurų protų, gyventi yra labai gerai. Tokių žmonių išnaudotojų pavyzdys – politikai. Juk jie dažniausiai tikrai yra neeilinės, savo vidiniais bruožais išsiskiriančios asmenybės, todėl rinkėjai juos renka, seka paskui, o politikai, išpampę nuo valgio, pinigų, žodžiu, visų priteklių, naudojasi tuščiomis savo rinkėjų smegenimis, tarsi tyliai sakydami: „Cha, išsirinkai mane, padėkojau, o dabar dėl manęs gali ir gyventi sau kaip tinkamas. Svarbu, kad aš ir mano artimieji būtų sotūs“. O ar tai ne tikro lietuvio mąstymas? Taip, bet visas pasaulis taip elgiasi. Lietuviai jau nuo senų laikų garsėja kaip žmonės, kovojantys tik už savo giminę: jei kaimynas nupėdins per kito kaimyno veją, tai kitą rytą ras savo tvartą sudegusį. Visa tai tik parodo, kokie mes, konkrečiai lietuviai, esame neišprusę ir nemokame valdytis, aiškiai parodydami, jog esame „bananų“ tauta. Taip, ne visi ir ne daugelis – tik sakau, kad tokiu yra nemažai. Kitų gi tautybių žmonės, nors būdami ir aukšto temperamento, tačiau anksčiau priėmę krikščionybę ir jau seniai atsiriboję nuo pagonybės supranta, kad keršyti negalima, nes Dievas atkeršys už juos. Tačiau mums, lietuviams, tai nepriimtina, nes neatkeršydami aiškiai nematome rezultato – kito kančios. Mes esame nužmogėję arba niekada ir nebuvome tikrais užjaučiančiais krikščionimis, nors dedamės tokiais kone kiekvienoje situacijoje. Žodžiu, lietuviai yra ties ta riba, kur rėtis užakėjęs labiausiai, ten, kur iš jo ištrūkti negali net inteligentija ir stiprūs žmonės. Toje vietoje rėtis ir pūt turėtų labiausiai, kol visi iškrisime ir be pastangų pateksime pas tuos, kurie ištrūko kitose rėčio vietose. Bet taip nėra – nieko nedarydami, nieko ir nepasieksim. Netgi atvirkščiai: rėtį užlopys ir užlydys Dievas bei jo tarnai kitoje rėčio pusėje tam, kad neištrūktų pagonys, varomi iš rėčio bandos jausmo. „Šakės“! Individualistų visame pasaulyje vis mažėja, o ypač Lietuvoje, kaip mažėja ir protingų bei sentimentalių žmonių. Kur visa ši pasaulinė anomalija mus nusitemps? Į pragarą? Į rojų? Tik ne į jį – nebent vienų tautų Dievas yra gailestingesnis už kitų. Net jeigu taip ir būtų, visi į rojų netilptų, todėl būtų paimami tik, vėlgi, išskirtiniai žmonės. Neišsiskirsi – pritapsi tik savo draugijoje, būsi individualus – būsi įvertintas kitur, o, jeigu užteks stiprybės, ir tarp tų pačių savo draugų, kurie ilgainiui supras, kad vis dėlto tu esi jiems idealas. Reikia susimąstyti, kaip galima pradurti rėtį, taip, kaip padarė Bacho Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, ištrūkęs iš nieko nesiekiančių paukščių „šutvės“ ir išskridęs siekti aukštesnių tikslų, „aukštojo pilotažo“. Tik įvaldę skridimo per gyvenimą techniką ir išmokę individualiai reikšti savo jausmus, elgtis taip, kaip liepia širdis, o ne kitas žmogus, mes sugebėsime išakėti tą menką skylutę iš pasaulinio plėvele užsiraukusio rėčio ir ištrūkti į „platesnius vandenis“ danguje, platesnes erdves viršuje, pasiekti ko nors naudingo, išsikovoti vietą ir po didžiule spindinčia bei labai karšta saule, ir po reliatyviai labai šaltu mėnuliu. Mes, žmonės, tiesiog privalome išmokti neatkartoti gamtos cikliškumo, nes tai daro gyvuliai – gyvūnai, kuriems Dievas nesuteikė tokio gero ir konstruktyvaus mąstymo kaip mums, net nesuteikė galimybės skirti mus supančias spalvas. O mes turime viską: gebėjimą skirti spalvas, įvairaus maisto, elgesio ir minties laisvę. Verta susimąstyti, ar kada nors pasaulis bus tobulesnis, ar sugebėsime išplauti mūsų rėtį. Bet pirmiausia reikia išsivalyti pačiam, pakeisti savo mąstymą, o tik tada, turint bendraminčių, bandyti klibinti tą didžiulį pasaulinį rėtį.