Apelsinai ir lemputės

Kai visos geležinės musės sukrenta į akis,
Matai paliegusią baltą arba juodą,
Nepriklausomai nuo termometro parodymų.
Akys muselių sparnų vengia,
O blakstienos neatsisako...
Išskrendi.

Klasė, kur mokytoja aiškina
Apie y ir x ir tikrai čia - ne genetika.
Apelsinų ir lempučių negalima valgyti kartu
Ir jei ne ta aritmetika...
Galvotai, kodėl gi ne, juk egzotika...

Akį vieną merkiant jauti karštą šaltį-
Nuo logikos sako protingieji bėga,
Durimis tranko.
Bet visgi kur - nuodėmė?
Dykuma ir beduino drapanos-
Laidojimo namų užuolaidos-
Drabužiai mano plyšusiai odai.
Mintyse šaltas sliekas šaldosi,
Bijo šildomas išgaruoti.
Elgiasi logiškai.

Jei prie advento pridėtume žalios arbatos troškulį,
Gautume velykinį kalakutą
(Vis negaliu pamiršti aritmetikos, atėmusios egzotiką).
O advento metu aš nešoku,
Aš niekad nešoku,
Bet pastarosiomis dienomis norisi...

Ką aš savo kambary darau vardan tėvynės
Čia jau - mano reikalas.
Visų asmeninis reikalas,
Ką jie savo namuose daro už namų namus.
O mano Angele, atskrisk ir suspardyk
Mane.

Ne ne! Neskrisk.
Netiesą sakiau, kaip noriu nubausti Tave.
Išties noriu pavogti Tavo sparnus
Ir jais sudaužyti visas lemputes
Ir apelsinus.
Be pėdsakų...