Sicilija ir sicilietes

Kuo ramiausiai galiu leistis į sentimento gelmes. Kas bus palietus jo karkasą? Širdį? Dalykas, kuris nepasikartos, tačiau niekur ir nedings. Šviesios akimirkos mirties momentu, kaip sako mano senstelėjęs tėvas?
Taip, jos greičiausiai reikalingos prieš iškeliaujant į kitas dimensijas.
Dabar trys nakties. Nei anksti, nei vėlai. Aš verčiau vidutiškai įdomų filmą apie Šerloką Holmsą ir leidau graužuliui suimti mane. Dėl pamestų daiktų. Tiksliau, dovanų. Dar tiksliau...
Čia tikslumas virsta tikslumo angelu, balta tyla mažame žuvies kaule, kurią išgirdo vienas italų poetas.
Tiksliau, dėl Gracijos dovanoto sąsiuvinio. Todėl rašau ilgą pastelinę poemą, kokia buvo Sicilija.
Girtas tingus alpėjimas dunda ir skamba sicilietiški obuoliai,
Soduose, netoli mirties ir visai šalia gyvenimo. Girtas, o dar labiau apsvaigęs nuo saulės klejoju Sicilijos kūnu, kuris yra balta tamsa einanti vaiduokliškomis palmėmis. Akmenys, mandarinai, vynuogės, vanduo išdžiuvęs kalnuose.
Empedoklis prie Etnos ir senukas Pirandelas, blūdinėjantis Agridžento pakrantėse.
Šneku su Diana ir meldžiuosi su jūra.
Sodas, kuriame stovėjo Telema ir Didysis Žvėris, dar ir dabar čefaliečių prisiminimuose, yra „ai tas... “
Gatvės, kurios dainuodamos ir žvangėdamos metamomis monetomis dar ir šoka, Janas su Šlumpu, Pavelas... Mikalas ir Kiara vėl išėjo sambukos.
Eilinį kartą apsikabiname su Aleksandro- amore mio, amore...
Tik labai sunku susikalbėti į kavą pripylus hašišo, todėl gulime ant grindų ir rašome matematines poemas.
Ska vakarėlis, Malokas, Neski.
Mustafą su savo berberišku rūpesčiu- mano drauge, negi neturi kitų kelnių, kad plauni? Eikš aš tau duosiu!
Jis skaičiuoja kilometrus automobiliais ir medžiais tarp jų, gali būti, pakartojimai tinka pristigus žodžių  gražiai nupasakoti tavo gražumą...
Gali būti, kad gražiau ir nebuvo. Gali būti, viskas vyko burtininko kepurėje.
Cukraus svaigėjimas primena mūzą su pavadžiu, septyniais ką tik gimusiais šuniukais, šešiais šimtais eurų būsimam autobusui.
Kur, panke, važiuosi?
Sakei, trauksite su Mikalu į Lisaboną, tačiau ten jūsų nesutikau.
O numetus žodžių baltumą ir spausdintuvų pigumą...
Šviesa išsiskleidžia laiduose ir bankininkai žino apie bankrotą, nes orakulė įmėtė mėtos į taukus.
  Mūsų kambarėlio sienos vėl regis ima šaukti, kaip tu sakei, jos šaukia, nes manęs ten nėra.
Ir naktį pačiame Katanijos centre tu eini susisukusi į juodąjį megztinį, kuris vėliau šildys mane Roterdame ir sušalusioje Austrijoje, aš sakysiu Janui – štai, žiūrėk, kas liko iš mano žmonos.
O kur Šašas su Vuli? Išvažiavo vaikas rinkti pinigų hašišui su patyrusiu prancūzu, mano baimė jiems laiku negrįžtant, mano baimė ir vėl eina tavo kūnu.
Jis nėra batas, ir tu didžiuojiesi savo kalba, savo greitomis akimis savo skiautere savo lėlėmis savo dailininkais, savimi, savimi:
Vieną vakarą padedi kojas man ant kelių, mėnulis lūžta ir lieja sidabrinį sirupą tarp mūsų burnų, kurios šneka lyg sepijos ir mažos žuvelės, kurias tu kepei man „nors ir būdama vegetarė“
-Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip aristokratė, ar žinai, kad Vila priklausė turtingai moteriai?
Iš kur aš galiu žinoti? Nebent šešioliktųjų išmatavimų pagalba...
Ką aš tau dariau?
Bijau, be dulkinimo ir laižymo visai nedaug.
Arba nesigirsiu.
Tegu Katanija, Palermas, Čefalu, Ena, Kaltaniseta, Agridžento, Trapani šneka.
Tegu sodai prie Etnos būna pilni obuolių, kriaušių, kaštonų,
Tegu visada galioja leidimas tavimi susivilioti dar kartą, šimtą tūkstančių kartų išpiltų po ramiomis žvaigždėmis, išsiuvinėtų ant poeto – Jonijos šilko, mažų kriauklių, mažų tavo kojų.
Ar galima taip rašyti moteriai, kai jos nebemyli, arba myli jos prisiminimą, dar blogiau – ėmei graužtis dėl pamestų jos dovanų?
Taip klausimas, klaustukas, katastrofa – „una structura“, - sako senas sinjoras.
Grazie, bona serata!
O šunys taip įkyriai loja.
O dabar stengiuosi išmokti įsijautrinti, nes tavo žodžiai, kad mano knygos nieko manęs neišmokė, kad esu nejautrus, bedė peiliu.
Tačiau tu buvai įsižeidusi, sena kale!
O įsižeidusi kalė gali būti labai aštri, nors šiaip ir ramuolė.
O būti nejautriam yra labai labai baisu, esu tikras - žymiai baisiau už nesugebėjimą, žymiai baisiau už išdavystę, žymiai baisiau už prietarus ir melus.
Taip, tokia ta Sicilija- patetiška ir naivuolė, ir vis tiek negaliu nepridurti, kad baisiai graži.