under antony and sons of john (at least first three)

pritykinau,
milžinu pristojau,
pirštais rėkt ėmiau "ne mažas juk! ",
o tu kukavai kukavai,
kavai ir kakavai odes šukavai paplaukiui,
kantrybės nerasdama griebiau ką aštresnio ir jau brūžinsiu į stulpą, bet likau pakerėta tavo svirpesių,
tokia akmeniu ir likau ligšiolei,
kai kas net dievo motina vadina,
nors nei dievo, nei motina aš,
paprasta mergaičiukė plikom kasom,
nespauskit pagyrom,
gi neverta,
akmeniu likau juk,
tai ir kukuoju kaip tu,
tik negirdima,
kartais ašarą nuteškiu žemėn - kada vėl mažu pavirsiu berniuku?