Mažų žmogelių didelės širdys (alegorija į antikinį herojinį mitą)

Už paskutinius loterijoje laimėtus pinigus nusipirkome su motina televizorių – galbūt nebe naują, galbūt vogtą, galbūt nelabai gerai rodantį, bet tai buvo mūsų svajonė. Kas gali būti nuostabiau, kaip žiūrėti televizorių ilgais žiemos vakarais, stebėti įdegusių gražuolių kūnus ir tyliai šildyti „tą vietą“ po antklode. Čia, į mūsų kaimą, buvo kartą tokia užklydusi mergina – lyg iš Rojaus atvykusi. Ji ir jos kvadratinis bičiulis užsuko į mūsų vienintelę maisto prekių parduotuvę – sidro, alaus, ledų ir konservų.
- Kukliai jis ją maitina, - sušnibždėjo Vacius, ir beregint gavo į akį. O šokoladinė mergaitė į kraujais pasipylusį mano bičiulį net nepažvelgė. Koks išdidumas, kokia elegancija! Gaila, kad daugiau jos nebemačiau. Gal tas jos mušeika nebepanoro sugrįžti?
Tą pačią dieną, toje pačioje parduotuvėje nusipirkau loterijos bilietą, ir Sėkmė man išsišiepė dar kartą – laimėjau penkis tūkstančius litų. Kokia šventė, koks didis įvykis buvo visam kaimui, kuomet aš, apsivilkęs bažnytiniu kostiumu, vykau į miestą atsiimti laimėjimo. Spaudžiau loterijos vedėjui dešinę, mus fotografavo vietinis laikraštis, pats seniūnas spaudė ranką, pozavo objektyvui ir čia pat užsiminė, kad parama vietos kultūros namams būtų labai naudinga ir kilni auka. Klebonas taip pat neatsiliko, girdi, Betliejus šiemet visai nebetinkamas: kažkas pavogė Jėzų, Mergelei aliejiniais dažais išpiešė ūsus, o asilams nudaužė ausis. Visi puikia žinojome, kad tai jo paties ir zakristijono praėjusių Kalėdų šventimo pasekmės, bet iš pagarbos dvasininkui, visi tylėjome, tvirtai sučiaupę lūpas.
Stovėjau, rankose gniauždamas pluoštą svajų išsipildymu kvepiančių banknotų, ir nežinojau, ką daryti. Laimei, mano motulė buvo kur kas gudresnė ir, pažadėjusi greitai su garbingais ponais susisiekti, čiupo mane neišmanėlį už rankovės tempdama namo.
Laimėjimą nusprendėme užkasti trijų litrų talpos stiklainyje darže už tvarto. Net išeigai skirtų batų nespėjau persiauti – taip skubėjome kuo greičiau nuo smalsių akių paslėpti atsitiktinumo dėka įgytą turtą. Ir mums būtų pavykę, jei...
Nors ir nieko nematydamas dešine akimi Vacius visgi tebeturėjo kairiąją. Pamatė mane su motule stiklainį belaidojančius, ir dar tą pačią naktį iškasė brangųjį turtą. Mažame kaime vogti visai ne nuodėme, juk net pats Darvinas sakė: „Išlieka tik stipriausieji“. Vacius nebuvo „stipriausias“, bet visa širdimi troško „sustiprėti“.
Aš neparėmiau nei „kultūrkės“, nei asilams prilipdžiau ausis. Verkėm su motule tris dienas, kol galop sužinojau, kad Vacius savo kieme kelia tikrą puotą, taigi nusišluosčiau ašaras, pasipuošiau šeštadieniniais, šokiams skirtais „treningais“ ir išėjau pas bičiulį: pas mus kaime niekas kvietimų nei siunčia, nei rašo, a nei prašo. Tik atvykęs supratau, kas mano stiklinę lobių skrynelę bus iškasęs. Priėjau prie apgirtusio savo nuo vaikystės geriausio bičiulio ir išgražinau jo kairiąją akį. Tada išverčiau jo kišenes ir radau likusius tris tūkstančius, teisėtai man priklausiusių pinigų. Niekas nesipriešino, visi plekšnojo man per petį, o vos tik išėjau už kiemo vartų, visi puolė Vacių mušti, stumdyti, spjaudyti. Ir ne dėl jo prasto elgesio, bet dėl to, kad buvo „išaiškintas“ – vogti ir būti pagautu – didžiulis pažeminimas.
Taigi už likusius pinigus nusipirkome lentų – daržinės nudegusiam galui atstatyti ir Jį – televizorių.
Pastatėme savo stabą ant svetainės stalo, motina ekraną uždengė gražia močiutės siuvinėta servetėle, girdi, - kad nepridulkėtų į vidų.
Pirmą naktį negalėjau atitraukti akių nuo visų mergų, kurios tik pešiotais antakiais, dažytom lūpom ir keistai per ankštais rūbeliais staipėsi ekrane. Taip sulaukiau ir ryto, o saulei pakilus aukščiau, nusprendžiau vykti į miestą – mokslo ir meilės aukštumų siekti.