karvedžiai

nesu aš didys karvedys
tačiau žudyt moku
trapūs berniukų keliai
dar niekad nepasakė ne
išvis jie nieko nepasakė
sruvo Dievo pienas
o jie įžūliai tylėjo
tarytum vaikas išbartas

susilieja sapnai žuvusių
ir rieda pas savo mamą
o mamos juk jautrios
gaudo vaizdus lyg pirmojo karto

bet būna sustabdo kai kas
ir nutrūksta trumpam ši grandinė
pakyla paukštis tylus
suryja dulkes nuo stalo

bet kas liko nuo dugno
ištraukti praktiškai negali
o akys didžiųjų galvų
ir vėl sakys "mes"