duo

Du pradai tavy
beriantys mozaikos šukėm tavo sampratą,
tavo džiaugsmą ir varganą ašarą,
suriai riedančią, sūriau perštinčią - sūriausią.
Suplyšęs tu - paklodė nakty sudraskyta,
po bemiegės nakties gundant pilnačiai,
po sunkiančių vonių prakaito upėse.
Tu esi  "mes".
Du pradai tavy
sučiumpa plaštakas tavas bei traukia priešingom kryptim,
jauti krūtinėj palėčiui prasiplečiančią tuščią ertmę -
save tikrą, save tikrąjį.
        Ryškų - bet
            užslėptą patamsy.
                Veržlų - bet
                    surakintą tvirčiau, nei tavy yra jėgų
ištrūkti ir rėkti, atmerkt akis dar beįrant pasauliui ir staugti,
jog gyvas esi ten viduj.
Dvilypis tu, dvišališkai antisimetriškas esi -
"Mes".

- - - - - - - - - - - - - - -

Tavo žodžiai skirias nuo darbų, o žinios
neatspindi supratimo. Tu klevas, kaštonus saugantis užanty -
švelnus tik vėjui, žmonių nekenti.