***

Ošė gražiai tąmet, šlamėjo medžiai,
gimė naujos žvaigždės
žmonių pavidalu.
Troleibusai riedėjo lyg į
palaimą simbolizuojančio
milžino burną,
bet gegutė kukavo
turtingųjų kišenėms
(karštakraujį jaudino
ir ramybės nedavė
lygybės, tiksliau gal –
sulyginimo idėja).
Kiekvienas turėjo save.

Ypatingas vyras (beje, neturintis žmonos) sutemus gatvėm vaikštinėdavo ir galvodavo, jog jis tarsi prilaiko, palaiko šią gerovę, kad kol jo viduje užkrečianti taika, o rankos laimina aplinką, tol visiems gerai seksis, visus globos Dangaus bendruomenė, saugos (kaip nuvalkiotai tai skamba, kas pasakytų) angelai sargai, tol nebus netikėtų katastrofų, kataklizmų bei stichinių nelaimių.
Štai jis išėjo pasivaikščiot.
Romantiškas, kiek žemiškesnis (kaip tokį pavadint?) veikėjas (?), pilietis (juk mes visi piliečiai) tokį vakarą mieliau gal klausytųsi V. Cojaus ir Kino. O mūsų rimtuolis neturėjo Kino įrašų; jam rūpėjo pasaulio salvation ar bent gerovė visų individų veiduos (jis svajojo matyti skaistumą vyrų veiduos, ramybės užburiančios (tarsi Monos Lizos) kupinus moterų žvilgsnius).
Ilgi plaukai. Gal mėnesio barzda. Jis atsakingas jautėsi už savo veiklą. Štai ir dabar keistoku, pasakytume, būdu šis vyras padeda išsispręsti penkiolikmečio bręstančio problemoms, kuris, tik pažvelgęs į jį tuščiame troleibuse, pameta pasauliui jaustą priešiškumą, paaugliškas kovas bei maištą. Vaikino veide įsikuria taika, ramybė ir gailestingumas. Išeitų, žmones užkerėti galima šviesiom emocijom, žvilgsnio galia, pagydyt nuo destrukcijos, išvaduot nuo neapykantos. Kai tik jis žvilgsnį nukreipia į, pavadinkim, besikankinantį objektą, iš karto biosrovės pereina į adresatą.
Ir aš kartą važiavau troleibusu su tokiu ar panašiu vyru. Buvo šilta gegužės diena.
Sėdėjau veidu į jį. Ir gal net kiek primygtinai spoksojau. O jis – man buvo keista – visai į mane nežiūrėjo. Atrodytų, – visai nematė manęs, mano susidomėjimo ir smalsumo. Ar tikrai čia taip, ar apsimetė? Jei apsimetė – tai, pasakyčiau, meistriškai.
Mane užvaldė ramybė. Viskas rodėsi nuostabiom spalvom. Jaučiausi lyg užhipnotizuotas. Ir visur dominuojanti pravažiuojama žaluma anapus troleibuso lango stiklo rėkte rėkė ir tarsi akcentavo vieną žodį: ŽYDĖJIMAS. Taip, gegužė – nuostabiausias mėnuo. Taigi ir sėdėjau liūliuojamas, vos neužmigau. Atrodė, – visuma smelkėsi ir lyg tvirtino esanti gražiausia, kokia būna per visus metus. Tiesiog savotiškas persisotinimas dvasiniais dalykais.
Į troleibusą įlipo mergina. Blondinė, stilingai apsirengus, pasidažius, tokia, kurios išvaizdai sunku būtų ką prikišti. Pažvelgiau į jį. Jo žvilgsnis tarsi nesakė, kad ji nevertinga (nesimatė kūniškumo pasmerkimo). Tačiau žvelgė ne taip kaip aš. Tas požiūris man atrodė kiek keistokas. Kas jame matėsi? Švelni tolerancija, savotiškas atlaidumas? O žvilgsnis buvo gal net kiek susirūpinęs, rimtokas, rūstokas, bet ne besipiktinantis.
Mergina išlipo, ir aš supratau, jog ji jam – tik viena iš Ievos dukterų, Žemės keleivė. Ir nieko daugiau. Kas sąlygoja tokį požiūrį? Pakylėtumas? Rimtumas?
Jis važiavo taip ir nežiūrėdamas į mane. Gal turėjau paslaptis skaityti negaudamas jokių krypties nurodymų ar nebylių patarimų, kaip visa tai suvokti ir priimti?
Dar kiek pavažiavęs, jis išlipo iš troleibuso.
Dienos žaluma tuojau pat iš galvos dar neišnyko. Ji tarsi simbolizavo, atspindėjo šios dienos įspūdžius bei patirtis.
O jis vėliau, įsivaizduoju, įlipo į kitą troleibusą. Kelionė tęsėsi.
Ar supras būsimi bendrakeleiviai mano pastebėtus dalykus, suklus, sužiurs, atkreips dėmesį, ar priims tą išmintį?..

2005-11