Draugauti su šunimi

Jau kuris laikas nustojau draugauti su dvikojais. Neturiu jokio noro, kad man jie lįstų į akis. Ir pati niekam nesisiūlau į draugus. Kur kas labiau vertinu bendravimą su šunimis.                                       
        Bendravimas su šunimi iš esmės skiriasi nuo bendravimo su žmogumi – pastarojo nenaudai. Svarbiausia, kad sutikus pažįstamą šunį, nereikia su juo šnekėti. Galima, bet nebūtina. Nori  - šnekėk, nori – tylėk. Jis pavizgina uodegą, tave apuosto, draugiškai spokso, tu jį paglostai. Gali ir neglostyti, tik iš tolo pasigrožėti, bet ranka pati tiesiasi paliesti švelnų minkštą kailiuką, po kuriuo pulsuoja gyvas kraujas ir plaka didelė ištikima širdis. Pro šiaip šunėką gali tiesiog ramiai praeiti …Jei jis tau nepatinka, jei priekabiauja, prašo išmaldos ar net taikosi įkąsti, gali net akmeniu paleisti ar įspirti. Priklauso nuo to, kaip jis į tave žiūri. Šuns ketinimus lengva nuspėti.
        O susidūrus su pažįstamu žmogėnu  - pabandyk nesikalbėti... Apie norą įspirti ar trenkti rankine net kalbos nėra, nors nenori to žmogystos nei matyti, nei girdėti, ir jo akys negeros. Bet šiepiesi per prievartą, sakai sveikas, kaip gyveni, lia lia lia, dar pasimatysim, susiskambinsim, viso geriausio. Dažniausiai daugeliui kartoju tą patį, nors ir aš, ir ko gera, jis jaučia, kad visa tai šlykštus melas. Nei jis sveikas, nei noriu su juo dar pasimatyti, nei aš jam kada skambinsiu, ir netgi nieko per daug gero jam nelinkiu. Ir man išvis nerūpi, kaip jam einasi, važiuojasi ar klojasi. Jaučiu, ir aš jam tiek terūpiu…
        Ir kasdien turiu ištverti daugybę tokių bendravimo farsų gatvėje, darbe, giminių ir kolegų suėjimuose. Jau darsi koktu. Pažįstamas jausmas? Bet kitaip negaliu. Tiesiog neturiu drąsos žmogui pasakyti kas yra kas ir kaip yra kaip. Tegul tas žmogus man ir padarė kažką negero ar nepadarė nieko blogo, o gal - net šį tą gero. Tikriausiai esu apsimetėlė ir bailė. Nors nebijau vorų, pelių nei griaustinio, bet nedrįstu pasakyti paprasčiausios tiesos vienam ar kitam žmogui: kad šiuo metu nenoriu jo matyti, netrokšt u su juo kalbėti. Ir kad čia  nėra nieko asmeniško. Tai mano problema. Bet to kaip gyva negalėčiau išrėžti tiesiai šviesiai. Jaučiu, kad tokio užmušančio atvirumo nesulauksiu ir iš aplinkinių. Vadinasi, daugelis žmonių yra bailiai ir apsimetėliai, kaip ir aš .
          Po tokių beviltiškų santykių su žmonėmis bendravimas su šunimis tampa tikra atgaiva. Kiekvienas sutiktas šuo iškart  bei vienareikšmiškai, nedviprasmiškai ir be žodžių parodo, ką jūs jam reiškiate ir ką jis apie jus galvoja. Skirtingai nuo žmonių ir kačių. Šuns akys niekada nemeluoja. Byloja ne tik šuns akys, bet ir uodega.  Žmogus šalia šuns jaučiasi laisvai, todėl nusimeta  kaukę ir tampa savimi. Juk šuo žmogaus neišduoda, neparduoda, neerzina, jam nepavydi, nepakiša kiaulės. Tik su šunimi žmogus gali atvirai pasikalbėti. Išsakyti viską, kas slegia, baugina, kas neduoda ramybės. Šuo žmogų  supranta - širdimi, akimis, siela…Ir niekada nepertraukia.
          Šunys niekuomet neapsimetinėja. Jie nuoširdūs ir kai pyksta, ir kai džiaugiasi. Jie moka atleisti. Moka pamiršti nuoskaudas. Nepyksta dėl praeities. Sugeba aukotis. Tik iš šuns žmogus patiria gilią, nuoširdžią ir amžiną meilę. Bet tai supranti, kai su šunimi pragyveni daug metų. O kai pagaliau ištikimiausias žmogaus draugas iškeliauja Anapus, nenugarma nebūtin. Jis pavirsta savo šeimininko angelu sargu.. Šuo ir toliau seka kiekvieną tavo žingsnį, lydi tave ir saugo, ką darė ir būdamas gyvas. Ir nereikia jam statyti brangaus antkapio su tvorele, nei sodinti tujų, kurias gali pavogti, nei per vėlines deginti žvakių. Tik benamiai šuneliai, kuriuos žmonės išmetė iš namų, turi vėl  ir vėl reinkarnuotis, kol suranda mylinčią žmogaus sielą.