metamorfozė

iš sniego lipdomas
vėdryno žiedas šliaužiantis
tvoros ašigaliu, įsisupa į rūdis

stebiesi savo mažuma
ir visuma bekvapių sakramento
nuoplaišų išlikusių iš pernai

jis glaudžiasi- stiebais į geležį,
supuvusiais kaštono lapais
slėpdamas giliai suleistas pėdas

norėtum tik praeit pro kasdienybę
bet užsisėdi kiekvienoj neišsakytoj
neišsiritusioj iš sniego...

apsivynioji srėnomis metalą
nelieka kito žingsnio, įkvepimo, pamainos
į tavo vietą
nelaiku pražydus.