šąla

laminuotom
sudžiūvusiom gėlėm
ji prisimena praeitį
tarp knygų lapų
užstrigusios vasaros
sugėrė aromatą
rankų
glostytų bučiuotų
sąmyšis pasikeitus metų
laikui – ruduo

ne tiek ruduo
kiek dar tik šiek tiek
tylus lapo gulstelėjimas
po medžiu
ir aš noriu pailsėti
be praeities be gėlių
be randų be laiškų
išmėtytų vėjyje
kartoninės lėlės
su nupieštais rūbais
stingsta nuo tavo prisilietimų
galbūt frigidiškos
galbūt šiek tiek herojiškos
galbūt matytos vaikystėje
tėvų senose nuotraukose
bet ne aprengtos vienišos
paliesk

ar jauti kaip man
šalta