Akys aptemo, ir aš parklupau ant vieno kelio, kaire ranka atsirėmęs į grindis, dešine - karštligiškai bandydamas sustabdyti iš nosies ir burnos plūstantį kraują, stengdamasis bent akimirksnį atsikvėpti ir išmesti iš galvos tą nesiliaujantį kraugeriškos minios staugimą. Žvilgsniu perbėgau salę, ieškodamas dviejų įprastų šiltų akių. Didelių pilkų akių, kurios su baime dar labiau išsiplėsdavo, man parkritus, ir tviskėdavo džiaugsmu, kai referis keldavo mano ranką. Tik va veltui dairausi... Nebėra čia tų akių... Ir nebebus...
- Vienas!
Dar tik vienas, o jau kiek prispangau...
- Du!
Pirmasyk atėjau vienas... Nepavyks... Ir nosis lūžo pirmąsyk...
- Trys!
Keturių nebelaukiau. Negalima juk tam veržlių maišui parodyti, kad vos laikausi ant kojų. Atsitiktinis nokdaunas - viena, o iniciatyvos atidavimas jau visai kas kita. Greičiausias būdas pakliūti nesustabdomon mėsmalėn...
Kibirgalvis, kaip ir reikėjo tikėtis, kovojo šaltakraujiškai. Kibirgalviu, beje, jį vadinau tik aš. Iš tiesų jame nebuvo nei veržlių nei varžtų. Dirbtinis intelektas - smegenis atstojantis mikrokompiuteris, keramika sutvirtinti kaulai... Iš esmės tik tuo jis ir skyrėsi nuo žmogaus, tačiau faktas, jog tai kiborgas, gimęs laboratorijoje, vertė mane, grynakraujį homo sapiens, spjauti į bet kokį ringo džentelmeniškumą.
Kiborgai ne taip seniai atėjo į ringą - prieš kelis mėnesius, kai įsigaliojo lygių teisių aktas. Aktas, po kurio daugelis žmonių ne juokais susimąstė apie išsikraustymą į kurią nors mažiau demokratišką planetą.
Kristupas TN29 - taip oficialiai vadinosi kibirgalvis, - tikriausiai puoselėjo panašias mintis mano ir visos žmonijos atžvilgiu. Mosikavo rankomis negailėdamas jėgų, jo galingos kultuvės rodės visiškai neduos laiko atokvėpiui. Žemas smūgis kone sugrūdo į pilvą mano laiku ten nuleistą alkūnę. Kryptelėjau galvą. Spėjau. Kitos rankos smūgis nuslydo mano galvos šonu. Aštrus skausmas nudiegė ausį - bus įplėšta, ne kitaip. Tačiau kibirgalvis pamiršo apie gynybą. Kai aš apsimestinai žvilgtelėjau jam į žandikaulį, mano kumštis jau buvo pusiaukelėje į jo sintetines kepenis.
Atšokau nuo varžovo, leisdamas jam priklaupti, ir iškart iškeikiau save. Žemėje, žmonijos ir bokso tėvynėje, tokiu poelgiu būčiau nusipelnęs plojimų ir publikos simpatijų. Čia, Perkūne, paprasčiausiai praleidau progą. Publika tai pastebėjo ir salė paskendo kurtinančiame švilpime.
Kristupui užteko "dviejų", tarsi tas tobulų formų kiborgas norėtų mane aplenkti ne tik taškais, bet visur kur tik įmanoma - kas mažiau ilsėsis nokdaune, kas išdidžiau sėdės kampe per pertraukėlę... Suskambėjus gongui įsitikinau, jog neklydau. Kristupas gręžė mane paniekos kupinu žvilgsniu ir be atodairos pliumpė vandenį. Štai dar vienas sintetinio organizmo privalumas. Prisigerčiau aš tiek vandens, pirmas smūgis į pilvą sumaitotų žarnas. Ir kibirgalvis tą žino. Nors ir pasiutiškai norisi pasekti jo pavyzdžiu - negalima. Pirmą raundą vis dėlto laimėjau aš - nebūtų kitaip jo treneris taip sunerimęs. O aš neturiu trenerio. Niekada neturėjau. Velniam jis man, kai yra... Ech... Jau nebėra. Sunku patikėti, jog nebėra... Tos akys...
Gongas pažadino iš susimąstymo. Įsidėjau dantų apsaugą ir nenoriai atsikėliau. Kristupas matyt pastebėjo mano silpnumo akimirką - užpuolė mane kaip uraganas. Smūgiai buvo greiti ir stiprūs, tačiau aš irgi nestovėjau vietoj - dengiau jautrias vietas ir neleidau rinkti taškų. Pusę raundo mane bergždžiai kumščiavęs kiborgas, rodės, pavargo. Nuleido rankas, tarsi pavėluotai susigriebė ir kilstelėjo jas... per aukštai. Puoliau į priekį - o gal pavyks? Vis dėlto reikia pačiam patikrinti ar išgertas vanduo ringe jam nė motais...
- Penki!
Sumirksėjau akimis, bandydamas nuvyti staiga užplūdusią tamsą. Referis susirūpinusiu veidu skaičiavo sekundes, o kibirgalvis iškėlęs rankas maivėsi prieš publiką. Aš gulėjau ringo kampe, dantų apsauga su pora dantų buvo kažkur dingusi.
- Šeši!
O kur pirmi keturi? Žvilgtelejau į teisėją. Šis linktelėjo galva, duodamas suprasti, jog atskaitos pradžią mano laikinai užtemusi sąmonė praleido. Pamėginau stotis. Rankas pajudinti pavyko. Kojos neklausė. Lyg būčiau nužirgliojęs maratoną "žąsele". Nors niekad nebandžiau, bet buvau įsitikinęs - jaučiuosi būtent taip.
- Septyni!
Papurčiau galvą ir pabandžiau suvokti, kas atsitiko. Panašu kad situacijos paakintas nepastebėjau meistriškai užmaskuoto pasitinkamojo smūgio. Ką gi, iš klaidų mokomasi. Tik va kodėl kiti sugeba pasimokyti iš svetimų, o aš gaunu išbandyti viską savo kailiu?..
- Aštuoni!
Teisėjas žiūrėjo ne į mane, o į laikrodį, greičiausiai galvodamas tik kaip suskaičiuoti iki dešimties. Matyt išties apgailėtinai atrodžiau. Kristupas vis dar maivėsi, net nežiūrėdamas į mane, tysantį ringo kampe. Žiūrovai, taipogi nusprendę, jog kova baigta, skystai plojo kibirgalviui. Ką gi, belieka užmerkti akis ir palaukti, kol mane išneš. Paguldys koridoriuj ant minkštasuolio, įbruks kortelę su stomatologo adresu - naujiems dantims įsidėti. Leis ramiai numigti iki sugrįš jėgos. Tiesą sakė mano pirmasis treneris - "sveiki, naujokėliai. Jei tikitės čia tapti geležiniais žmonėmis, turiu jus nuvilti - nė vienas smūgis sveikatos neprideda".
- Devyni!
Velniop juos visus. Geras buvo smūgis. Kiekvienas kibirgalvis žino, kad tokiu smūgiu galima patiesti net kiborgą. Tačiau negalėjau tiesiog gulėti. Sukaupęs paskutines jėgas atsistojau. Privalėjau atsistoti. Ne vien dėl to, jog aš ne kibirgalvis. Aš žmogus. Ir, kas nė kiek ne mažiau svarbu, aš vyras.
Salė prapliupo plojimais. Tikėjausi išvysti pagarbą ir Kristupo akyse, tačiau šis, kaip ir dera vyrams (net ir sintetiniams), kovodamas ringe nerodė jokių emocijų. Laiku suskambęs gongas išgelbėjo mane nuo dar vienos smūgių serijos, ir aš atsisėdau ringo kampe, ištiesęs drebančias blauzdas.
- Neapvilk manęs, senuk, - tariau savo dešiniajam kumščiui. - Tik vieną smūgį. Nebelaimėsiu taškais. Progų bus. Tu tik nesudrebėk ir išnaudok bent vieną.
Kumštis linktelėjo, tarsi sakydamas "reiks ir bus". Kuo aš čia užsiiminėju... Gerai kad niekas neužmatė ir piršto prie smilkinio nepasukiojo.
- Boks!
Stryktelėjau nuo suolo tarsi mokinukas, gavęs žinutę, kviečiančią į pasimatymą. Galvą užplūdo skausmo bangos... Kad tik nenuskandintų mano apdaužytų smegenėlių... Svarbiausia - ant kojų išsilaikiau. Kibirgalvis, žinodamas, jog pirmauja taškais, į kumštynes nepuolė - laikėsi padoriu atstumu. Mano mėgiama taktika. Varžovas ginasi, aš provokuoju. Nieko sau provokuoju - slankioju nuleistomis rankomis. Nekoks turėtų būti vaizdelis. O gal atvirkščiai, originalu?
Kristupui, rodos, trūko kantrybė. Vėl nauja smūgių kruša, ir tik klinčas išgelbėjo mane nuo dar vieno parklupimo. Atsitraukdamas spėjau užtaikyti į saulės rezginį. Galinga priešininko figūra perbėgo vos pastebimas drebulys. Turi, pasirodo, ir šis kibirgalvis silpną vietą. Visų silpnos vietos atsiskleidžia ringe...
Kristupas susilenkė, suklupo, tarsi pats tuo netikėdamas. Aš irgi negalėjau patikėti savo akimis. Bet stebėtis nebuvo laiko. Salėje stojo mirtina tyla - visi laukė mano klaidos. Klaidos nepadariau. Kiborgui dar nespėjus atsidurti nokdaune, smogiau "kablį" dešine. Kristupas kažkokiais būdais įrėmęs vieną koją į grindis dar laikėsi neparkritęs. Smūgis kaire iš apačios, dar vienas "kablys" dešine - šįkart tiesiai į žandikaulį. Užteks!
Atsitraukiau nuo varžovo ir nupėdinau į ringo kampą. Senukas teisėjas, tik dabar pastebėjęs kiborgo trenerio numestą rankšluostį, dėkingai mirktelėjo man - dar du trys smūgiai, ir kibirgalvio lauktų invalido vežimėlis, o teisėjo - viešieji autostradų šlavimo darbai iki gyvenimo galo. Užsižiūrėjo. Amžiuje žmogus, galima atleisti.
Lėtai išsirangiau pro ringo virves ir, nelaukdamas teisėjų galutinio verdikto, nužingsniavau link išėjimo. Juoda minia prasiskyrė, leisdama praeiti. Nesigirdėjo įprastinių pagyrų, sveikinimo šūksnių - matyt per mažai šiandien buvo kraujo. Žiūrovai spoksojo į mane, lyg užhipnotizuoti. Tačiau jaučiau, jog daugelis yra patenkinti tokia kovos baigtimi. Audringų plojimų negirdėjau, nuo ringo grindų pakilęs kibirgalvis irgi nesusilaukė rankų nykščiais žemyn miško. Kita vertus, man tai jau neberūpėjo. Nerūpėjo publikos nuomonė, kibirgalvio bei senuko referio likimas ir apskritai visas už nugaros likęs pasaulis. Stengdamasis nešlubuoti, prasibroviau iki juodų durų, dviem mygtukais atvėriau jas ir nužingsniavau... Į naktį. Saulės spinduliais nutviekstą vėsią naktį.