- Klausau.
- Čia 73 26 56?
- Ne, čia 73 21 55
- Kaip aš čia vis nepataikau?
Močiutė su šluota numušinėjo obuolius sode. O aš pro cigarečių dūmus stebėjau žuvėdras. Svarbus momentas. Ir būtinai turėjo suskambėti telefonas. Laukiau kol kas atsilieps, bet nieks nepriėjo. Trumpam sustabdžiau žuvėdras. Apsiriko.
Tėvas dar negrįžo iš parado, kur grojo trimitu. „Niekai –sakydavo – bet bent jau galiu matyt išsikraipiusius žmonių veidus ant nušveisto trimito“. Laukėm grįžtant tėvo, nes turėjom išvažiuoti. Siaubingai lėtai bėgo laikas, tįso kaip sula. Velniškai nemėgstu laukti, atrodo kaimynė Jolanta pajuto mano kančią ir pasibeldė į duris: “ Užeik pas mane išgersim kokosinio likerio“ ir suklapsėjo migdolinėm akim. Aš čiupau raktus ir nuėjau pas Jolantą.
Ji turėjo draugą jūreivį. „dabar jis Karibuose“. Mačiau jo įdegusius bicepsus ir baltą šypseną akvamarino ir palmių fone. Jolanta įjungė magnetofoną. Ir po truputį ėmė temti.
Likeris buvo toks pat tąsus kaip ir laikas. Jolanta rodė man nuotraukas iš įvairių baržų, keltų bei krovininių laivų, velniškai slogi nuotaika apėmė mane, bangos daužėsi į uolas ir stūgavo vėjas. Staiga kažkas dunkstelėjo į langą. Jolanta krūptelėjo ir nusikeikė. Pasirodo čia močiutė metė obuolį į langą „tėtis grįžo“.
A, tai pamiršau pasakyt. Tėvas, močiutė ir aš naktimis plėšdavom nedideles parduotuvėles. Močiutė būdavo masalas, mes su tėvu dėvėdavom slidininkų kaukes. Ginklų neturėjom, nes niekada ir nebūtume drįsę jų panaudoti. Tėvas įremdavo trimitą į striukės šoną, ji atsikišdavo ir forma panašėdavo į automato. Daug pinigų neimdavom, dažniausiai po šimtinę ir be abejo ledinukų. Išsinešdindami, žado netekusiai pardavėjai padarydavom po kuklų reveransą.
Tą rugsėjo vakarą irgi turėjome eiti į „žygį“ kaip sakydavo tėvas. Greitai apsirengėm, sėdom į savo seną pikapą ir pajudėjom. Staiga supratau, kaip man tai buvo siaubingai įsiėdę! Ėmiau suvokti, kad mūsų pavojingos iškylos nebetenka prasmės, jei apskritai tokią kada nors turėjo... Pro akis bėgo Karibų vaizdai: šiluma, palmės, įdegę kūnai, o automobilis skrodė juodą erdvę. Radijas grojo kažkokį seną šlamštą, bet per ta traškesį galėjai girdėti, kaip alsuoja juodas žvėris, už lango įrėmęs stambias letenas į nedidelius stiklus - kažkur virš pakaušio mėnulio dėmė. Močiutė be perstojo valgė obuolius. Tai buvo hipnotizuojantis nusiraminimo ritualas. Mašina sudrebėjo nuo smūgio ir duslaus trenksmo. Į priekinį stiklą tėškėsi kažkoks paukštis vaizdas pasidengė smulkiais kraujo lašeliais. Tėvas nesuvaldė pikapo ir šis nuriedėjęs nuo kelio apvirto ant šono tarsi stambus vabalas. Mes buvom vabalo vidaus organai įkalinti jo viduje. Pažeisti vidaus organai. Iš kairės rankos man stirksojo balta kaulo galva ir šaipėsi išvėpus raudoną burną. Išropojau iš pikapo ir palengva atsistojau – aplink plytėjo drėgmė ir tamsa, dvesiančios žemės kvapas. Stovėjau kažkur ir nuo manęs lėtai kilo garas. Tyla. Pajutau bakstelėjimą į nugarą. Ten stovėjo tėvas įrėmęs man į plaučius naganą. „Po perkūnais, kaip tylu šitoj skylėj... “ ir naganas sulojo.