paskutinis žodis

- Labas.
- Nū. – atsakė jis.
Pasiėmęs nuo stalo peilį, pradėjo jį smaigstyti tarp pirštų. Stalas buvo išvagotas skylėmis, grubiu paviršiumi. Peilis slystelėjo įpjova ir nuslydo pirštu. Pasirodė kraujas.
Neišleidęs nė garso, jis atsistojo ir nuėjo vatos. Uždengęs žaizdą vėl atsisėdo šalia. Kaip ir kiekvieną vakarą sėdėsim prietemoje, netardami vienas kitam nė žodžio. Man jau galvą skaudėdavo nuo tylos zyzimo. Jis vėl krapštys vatą nuo sukrešėjusio kraujo, vėl atlups žaizdą. Tarp pirštų pamaigęs raudonos vatos gumulėlius, mėtys juos už savęs.
Nuėjau prie kriauklės pasidaryti arbatos. Spintelėje stovėjo kelių rūšių arbatos pakeliai, miltų ir druskos dėžutės, stiklainis razinų ir kalio cianido buteliukas. “Dėl vaizdo” sakydavo jis. Nebuvo pavojingas sau.
Senas raudonas arbatinis pradėjo švilpti. Nei vienas nepasijudinome. Jis vis dar sėdėjo ir krapštė vatą nuo žaizdos. Už sienos pasigirdo kaimyno meilužės dejavimas – žmona vėl išvykusi. Jų lova bumbtelėjo  į sieną. Nukrito tėvo nuotrauka. Atsitrenkusi į spintelės kraštą, sudužo, o krentantis vinis įsmigo tėvui į kaktą. Tiesiai ten, kur ir buvo pašautas.
Jo motina jau trys mėnesiai gydėsi Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, devintame skyriuje, 26-oje palatoje. “Intensyvios priežiūros skyrius” buvo parašyta virš durų. Jis jos nelankydavo. Žinojo, kad jei nueis pas ją, primins jai tėvą. Tada ji puls verkti ir draskytis. Bandys ištrūkti, bet jis stipriai laikys.
Kiekvieną naktį jis sapnuodavo košmarus. Pašautas tėvas, šalia klūpanti motina.
- Neee...
Paskutinį kartą ji ištarė žodį. Daugiau ji nekalbėjo. Neištarė nė žodžio, kai tėvą laidojo, kai ją guldė į ligoninę. Buvo viskam apatiška.
Jis atsistojo ir nuėjo prie spintelės. Pakėlė nuotrauką, ištraukė vinį. Surinkęs stiklus, išmetė juos pro langą. Tada apsirengė ir išėjo.
Grįžo tik auštant.
- Labas.