Kalėdinis pasakojimas

Ant baltame, puriame sniege paliktų pravažiuojančių rogių šliūžių, krito toks pat baltas purus sniegas. Sniegas krito iš dangaus, iš ten kur kažkur toli ir aukštai skrido pašto karvelis. Snape jis laikė laiškelį. Pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, tekdavo skraidžioti pašto karveliui, kad jis taip gerai žinojo kelią, kad netgi baugiausiai tamsiausią naktį skrendant – nepasiklysdavo.
  Netgi dabar bežiūrint į iš dangaus krentantį sniegą, kuris lipino akis, nelabai gerai galėjai įžiūrėti skrendantį paukštelį, bet jis nepaisant tokio blogo oro vis vien skrisdavo, ten kur žymėjo laiško adresas, užrašytas mažomis ir dailiomis raidėmis, it kokie ornamentai, iš senoviškų niekam nežinomų dailininkų puoštų dirbinių.
  Bet jei smarkiau paspaudžia šaltis! Negerai oi negerai... Šalta būna paukšteliui, bet jis skrenda, nes žmonės visad laukia ir džiaugiasi tuo ką jis atneša jiems savo snape.
  Tik gal po nakties skridimo, kai jis smarkiai skrido, kad nesušaltų ir kad laiku nuskristų, kiemo kiemsargis šluodamas savo kiemo teritoriją ras pavargusį ir šalti pradėjusį paukštelį. Susirūpinęs ir kosčiodamas pūs šiltą orą į delnuose laikomą paukštelį, arba, kad jis greičiau sušiltų palaikys jį užantyje.
  Ir po to jau kaip į kokį Ikarą vis pakylantį aukštyn ir vėl nusileidžiantį žemyn, žvelgs kiemo kiemsargis, kol pašto karvelis atgaus jėgas ir išmankštins savo sparnelius. Tada kiemsargis smarkiau sukosės, paukštelis tarsi kažką prisiminęs, bet jau ne kaip Ikaras, o kaip tikras skrajūnas pasuks atgal pas kiemsargį, kuris jam jau mojuos laiškeliu, neva sakydamas: „žiūrėk ką būtum pamiršęs“.
  Kiemsargis dar kurį laiką žvelgs į vis tolyn skrendantį paukštelį, bet sniegas vis smarkiau lipins akis ir jis, kiemsargis, vėl stvers šluotą ir imsis sau tokio įprasto darbo, nes gerai reikės nuvalyti visus savo kiemo takus, kad Kalėdų Senelis galėtų ateiti pas vaikus, bet jau daug maloniau jis dirbs, nes rytinis nuotykis jį maloniai nuteiks. O tokius malonius nuotykius visad gera prisiminti, jau iš patirties žinojo senasis kiemo kiemsargis. Todėl ir šiandieninis rytas buvo puikus, nes galbūt ir jis sulauks tokio pašto karvelio.
  Stipriai ir tvirtai, lyg medinės statinės lentutes apjuosęs geležinis žiedas,  dabar skrisdamas laikė laišką karvelis.
  Jau netoli, netoli... netoli... taip ar gal kažkaip panašiai plazdėjo paukštelio sparneliai.
  Ir dauguma tų miestiečių ir kaimiečių, nesvarbu per didesnę ar mažesnę gyvenamą vietą skrido paukštelis, kurie kilstelėjo galvą aukštyn, bet daug aukščiau negu, kad pamatytų krentantį sniegą, matė skrendantį pašto karvelį, pamiršo savo rūpesčius ir džiaugėsi tuo skrendančiu paukšteliu.
  Jau netoli, netoli... netoli... niekam negirdimai plazdėjo pašto karvelio sparnai. Tikriausiai ir Kalėdų Senelis skriedamas rogėmis per dangų pastebės šį paukštelį ir atskriejęs pas vaikus būtinai apie jį papasakos.