braukiu ranka
apšerkšnijusį kamieną
tikiuosi rasti ūglį
čiuopiu jį
kaip gėlę
uodžiu
spalvą
aromatą
savo abejone išspaudžiu
jį apraizgiusio
voratinklio nektarą
ir pasileidžiu
mintimi tolyn
per lygumą
saugančią sniegą
maksas labai taikliai pasakė. man nutiko taip pat. priėjus „voratinklio nektarą“ irgi grįžau atgal į pradžią ir vėl iš naujo skaičiau. :)
(makso komentarą perskaičiau tik vėliau)
Trūksta, manau jam išraiškinugumo: norėtųsi kai ko daugiau - tiek turinio, tiek formos. Arba :arba turinio, arba formos. Nepajutau skonio. O gal mano receptoriai atbukę? Jei ką, taip ir manyk:)
per daug įvaizdžių tokiam mažame plote, kai prieini nepakartojamą "voratinklio nektarą" turi grįžti atgal, skaityti iš naujo, o po to klausi savęs: apie ką čia?;)
aha. pabaiga lux kaip ir sakė nesužvejojama. Pradžia man, pabrėžiu - man, tai tik vaizdais akyse užgimė akimirkai. Tai gerai, bet va visgi ne mintim :/ ..bet kaipo lux ištikro darbelis :)
pritariu Kati:(( suprantu, kad eiliuje gali būt alogizmų, bet jie turi tuomet, na, žėrėti, ar ką. Kai sako - neskanu par tavi, nepyk. Pabandyk paradoksais žaisti
aiški, ir pan gražiai nupiešta būsena, bet manęs ji niekur nenuvedė, t.y. mintimis paskui aš nepasileidau... pritrūko impulso
"su savo abejone išspaudžiu" - neskamba.
ir uosti spalvą kažin ar įmanoma. Neieškau logikos, bet vis tik šioje vietoje užkliuvau.
"lyguma, sauganti sniegą" - gražu.