Atsargus

Kūriau, kūriau jauną ugnį,
ji išmoko vaikščiot ir kalbėt.
Paryčiais mane pavargusį pažadint.

Žaizdras mano delnuos,
valė, gydė mano smilkinius,
pilnus stiklo šukių ir krešančios dervos.

Ėjau, ėjau pasiskiepyti,
nuo vėjo šuorų, gesinančių
mano juodą pažinumo ir ligos pasaulį.

Grįžau it musę kandęs,
apsisiautęs šaltkrėčiu siekiančiu...
mano stuburkaulį ir marinančiu
nebūtus prisiminimus.

Iš delnų išaugo kardeliai, apvaizda
ir kitos ne itin taurios gėlės.
Ateis šienpjovys titnaginiais ašmenim,
nurėš jas nuo mano kapo neįskeldamas
nė menkiausios kibirkštėlės į mano pomirtinį būvį,
nes jis bus atsargus.