Apie mirtį ir šachmatus (aš ir du)

Buvo šilta vasaros diena.
Jis gulėjo saulės atokaitoje, patogiai išsitiesęs šezlonge, gurkšnojo šaltas sultis su ledukais, o ant veido puikavosi tamsūs akiniai, nors jų visiškai nereikėjo, nes veidas buvo slyvos šešėlyje.
Buvo labai šilta. Netgi karšta.
Ir vidudieninės saulės karštyje gretimuose kolektyviniuose soduose, už juodai nudažytos metalinės tvoros, virė gyvenimas - kaimynas bandė užvesti savo automobilį, kitoj menkutės gatvės pusėj krykštavo vaikai, kažkur kažkas ganėtinai garsiai klausėsi radijo, retkarčiais nusikeikdamas rusiškai.
Jis tingiai stebėjo lėtai dangaus skliautu judantį lėktuvą, kai pajuto, kad šalia jo kažkas sėdi.
“Žaisi? ” - ramiu balsu paklausė Mirtis, iš kažkur atsitempusi nudrengtą šachmatų lentą.
Jis linktelėjo, net nepasukęs galvos.
“Juoda ar balta? ” - paklausė jis Mirties.
Mirtis gūžtelėjo pečiais, suprask, man vis vien.
Jis atsiduso, pirmas pastumdamas savo figūrą visiems iki skausmo pažįstamu ėjimu - e2-e4.
Mirtis liovėsi tiksėti.
Prasidėjo žaidimas.
Pasaulis nesustingo, jis netgi nenutilo. Saulė vis dar kepino, ir Mirčiai, apsirėdžiusiai darbiniais drabužiais, vis labiau atrodė, kad reikėtų susiveikti vasarinius drabužius.
Jis gulėjo ir tingiai stumdė figūras, laikas nuo laiko atsigerdamas šaltų apelsinų sulčių.
Slyvos šešėlis nuslinko nuo jo veido.
“Šachas” - visiškai ramiu balsu tarė Mirtis. -“Laikas pradėti prakaituoti. ”
Jis kostelėjo, ir tingiai stumtelėjo figūrą.
Viskas trumpam nutilo. Kitoje gatvės pusėje pravirko vaikas.
“Matas. ” - pirmą kartą tyloje nuskambėjo jo balsas - “Ačiū už gerą partiją. ”
Mirtis tik linktelėjo. Neskubėdama ji susirinko figūras, sudėjo jas į dėžę ir apsisuko išeiti pro vartelius.
“Tu juk rytoj sugrįši, tiesa? ” - pasivijo ją jo klausimas - “Juk žinai, kad už gyvenimą labiau vertinu tik gerą priešininką... ”
Mirtis neatsakė nieko, bet buvo galima jausti, kaip po juodu gobtuvu ji išsišiepė.