Laimė

Palengvėjo. Įveikęs aukštą kalnagūbrį ir skrydyje nepadėjusį oro išretėjimą, galėjau atsipalaiduoti. Kiek įmanoma plačiau išskleidžiau neilgus savo sparnelius ir pasileidau sklęsti žemyn, stengdamasis išlaikyti lygiagrečią trajektoriją slėnin bėgančiam šlaitui. Ryto saulės paliestos uolos šilo, drungo oro gaiva glostė pasparnes. Teigiamas laisvo kritimo pagreitis atpalaidavo kelionės nešulio diržus, todėl pavargę pečiai galėjo ilsėtis. Jau patikėjau, kad savo akimis pamatysiu dainose apdainuojamą laimę ir, retkarčiais paplasnodamas, siekiau, kad išsipildytų tai kuo greičiau.
Devynios trisdešimt rūkas prasiskyrė ir Stebuklų Slėnį išvydau visame jau subrendusio ryto šviesos ryškume. Buvau pasiruošęs, kad pačiame slėnyje kažko ypatingo nepamatysiu: virė darbas, keliais lakstė mašinos, rūko fabrikėlių kaminai, derlinguose laukuose žaliavo kviečiai ir kitos kultūros, o kur ne kur, pačiuose slėnio pakraščiuose, vyko lengvai numalšinamos riaušės. Taigi, slėnis kaip slėnis.
Ir vis tiek tai buvo tikras Dievo užantis. Aukšti, mano taip sunkiai įveikti kalnai saugojo jo teritoriją nuo atšiaurių vėjų, šalčių ir liūčių. Iš kalnų strimagalviais, net apsiputojusios žemyn krištolinius vandenis nešė aštuonios upės.  Atidavusios reikiamą kiekį almančios gaivos derlingiems laukams, likusius vandenis upės plukdė į pietine slėnio puse didingai pratekančią Didžiąją Upę. Didžioji gi tiekė ne vien vandenį: patvindama net dukart metuose ji užliedavo ir taip jau derlingus slėnio laukus, o atsitraukdama palikdavo dovaną - tonų tonas riebaus mulo, kuriuo patręšta žemė būtų galėjusi ne po vieną derlių kasmet subrandint. Ne po vieną, jei ne Medis...
Pinigėlių Medis - sėkmingiausia Pinokito, nepripažinto savosios epochos genijaus investicija atrodė tikrai įspūdingai. Visi penki jo stiebai buvo susiviję ir taip susiglaudę, kad regėjos esą vienu storu, jokia jėga nenulenkiamu kamienu. Nors ir baimindamasis pavėluoti, sumaniau priartėti prie to stebuklo sukdamas didžiulius ratus aplink. Nepasigailėjau. Tiesiog mano akyse penkiapradis kamieno sraigtas "įsisuko" ir galiūno vainikas į viršų kilo net šniokšdamas, savo šakomis ir auksiniais lapais amžiams priverždamas dangų prie slėnio žemės. Taipogi žinojau, kad galingos Medžio šaknys raizgosi po visu Stebuklų Slėniu, nepaliaujamai siurbia jo syvus ir penkiais kaip vienas stiebais kelia juos lapijai, kur, kosmoso energijai įsijungus, vyksta neaiškaus pobūdžio sintezė ir ant visų medžio šakų auga įvairiausio nominalo auksiniai pinigėliai. Auksinukai auga, noksta, o nunokę byra čia pat, ant žemės, užklodami ją storu aukso sluoksniu. Nemažai jų nukrinta ir į laimingųjų paveldėtojų - Rachelės ir Chaimo - po medžiu įrengtą guolį.
Jaunųjų valdytojų lova į auksu nubarstytą žemę rėmėsi grakščiomis, gero darbo ir kiek neįprastai aukštomis kojomis. Net man, iš aukščiau matančiam, tas pakylėjimas buvo akivaizdus ir tarsi sakė, kad sugulovai tokiam guolyje privalo patirti ir tikrai patiria laimę nežemišką. Lovos galai buvo išpuošti angelų sparnais, o aptverta viskas lengvų drobių širmomis, kurios visai netrukdė išrinktųjų laime gėrėtis: jos buvo sustatytos vien tam, kad niekas neįsidrąsintų pinigėlių rankioti.
Nepavėlavau. Jaunieji sėkmingosios  "medinio dėdės" investicijos paveldėtojai buvo ką tik nubudę ir, žėrinčiais aukso spinduliais aplieti, sėdėjo vienas prieš kitą savo dangaus link pakylėtame guolyje. Lengvą, į pilvo šokėjos aprėdą panašų naktinį Rachelės rūbą gaivus rytmečio vėjas švelniai glaudė prie jos stangrios, miegu dar tebekvepiančios krūtinės.  Tas pats drėgnas vėjelis glostė dailutes apnuogintas pėdas. Jas, ant nešvarios žemės niekad nestatomas, Rachelė laikė grakščiai parietus po savim. Chaimas mūvėjo tik šarovarus  ir, išdidžią nugarą ištiesęs, sėdėjo priešais Rachelę "indiškai". Jo galvą puošė butaforinis šeicho turbanas su žėrinčia sage priekyje. Savo mylinčių akių žvilgsniu siūlydamas Rachelei nežemiškus malonumus, kairiojoj laikomu kasikliu - rankele Chaimas užkabino jos šarovarų pakraštį ir patraukė savęs link. Kitąja gi ranka nuo šilko patalų pasėmė saują auksinių ir pradėjo berti į taip pravertą pagundos bedugnę.
Šilti pinigėliai dzinguliuodami slydo aksomine Rachelės oda, spaudėsi savo svariais nominalais į šlaunų minkštumą. Tyliai skimbčiodami, tarsi būtų kits kitą raginę, brovėsi jie pro šilkines apdaro klostes mažiausiai liestinų kūno vietelių link. Rachelė šimtus kartų patirtam maloniam jausmui priešintis nenorėjo, o ir negalėjo. Ji leido auksui užpildyti savąjį indą, leido gerumui kilti taip aukštai, kaip tik jis galėjo pakilti ir tas ją pripildęs jausmas jau nebuvo vien auksas; buvo tai pilnatvė, derlingojo slėnio jėga ir gyvybė, dangus virš jo ir visa saulės šviesa jame. Jai rodėsi, kad vaisingųjų syvų gausa tvinksinčios stebuklingo medžio šaknys apraizgo jos dailųjį  kūną ir skverbias gilyn vien tam, kad numalšintų tą pragarišką troškulį, kurį pačios pagimdo, pačios ir tegali numaldyt.
O Chaimas... Jis dar spėjo įžvelgti ribuliuojančią šviesą tamsioje mylimosios akių gelmėje, kai Rachelės ranka, ką tik glosčiusi kilmingą jo krūtinę, ugnim apliejo kaklą slysdama aukštyn, brangaus skruosto link. Minkštos pirštų pagalvėlės mikliai susiieškojo Chaimo lūpų kraštelius. Ne, nebuvo įmanoma pastebėti, kaip sulig kiekvienu auksinio pinigėlio dzingtelėjimu suvirpa glamonėjantys pirštai, bet būtent per juos, mylimus Rachelės pirštus, savo brinkstančiom lūpomis Chaimas numaldė pirmąsias rytinio troškulio bangas ir, kai antroji mylimosios ranka jau siekė auksinių, Chaimas užmerkė akis.


Šis tekstas parašytas bendradarbiaujant su nastasja.