Kaip puikiai jis pasakė: „Gatvės springsta mašinomis“

- Ar tu tiki rytojumi?
Niekada negalvojau, kad penkerių metukų vaikas gali būti toks protingas.
- Žinoma, tikiu. Jei netikėčiau, galiu jo ir nebesulaukti.
Rimta rimta veido išraiška.
- Bet juk rytojaus nėra. Jei pasakysiu „rytoj“, kitą dieną rytojaus nebeliks, liks tik šiandien. Ir kitą, ir dar kitą tas pat.
Jis daug protingesnis už mane. Ir supranta, kad tikrai nesugebėsiu jam paaiškinti. Nes nežinau.
- Ir vis tiek vieną kartą kitos dienos taip ir nebesulauksi.
Tyliu. Kaip gerai, kad jis bent grikių košę mėgsta.
- Žudyti juk neteisinga, ar ne?
Baisu. Kodėl jis šito manęs klausia?
- Žinoma, neteisinga.
- Bet mes visi esame žudikai. Kiek skruzdėlyčių sumindome, kiek gėlyčių nuskiname, kiek gyvūnėlių suvalgome...
Jis nuliūsta. Per daug jautrus. Per daug nori būti geras ir teisingas. O aš bijau.
- Negalvok apie tai. Gėlytėms neskauda.
- O iš kur tu žinai? Ir jei negalvosiu, tai juk neišnyks...
Lūpelės virpčioja, akytės blizga. Betgi vyras – neverks.
- O gal eikime pasivaikščioti? Gėlyčių neskinsime ir stengsimės skruzdėlyčių nesumindyti. Kaip manai?
Atsidūsta. Bet nusišypso. Eisim.
Besirišdamas batų raištelius:
- Nebijok. Aš labai greit užaugsiu.