Žilvino jūra

Praėjo metų metai. Kiti žvaigždynai kabojo virš Baltijos jūros. Jos platybėse tai šen, tai ten siūbavo Naftos karalienės skraistės.          
Šios vasaros ilgiausios dienos vakarą per neaukštą kopą mažais lengvais ir negirdimais žingsneliais jūros link ėjo eglė. Medis. Didžiulės kuplios šakos linguodamos siekė žemę. Ji įbrido į atriedančias krantan šiltas vilnis. Negiliai. Ši eglė, su kai kur jau parudavusiais spygliais, pamažėle keitėsi. Pasikeitė į  jauną moterį. Jos ilgo rūbo padurkai mirko vandenyje, pečius dengė nėrinių skraistė, o ant  nuometo žėrėjo varinis lankelis. Šalia jos, atvirtę iš medžių, įbrido stiprusis Ąžuolas, rimtuolis Uosis, lieknasis  Beržas ir kvatoklė Drebulė. Kai jūros toliuose nugrimzdo paskutinis saulės disko trupinėlis, Eglė ištiesė rankas patamsėjusios jūros link ir ilgesingai užgiedojo:
                            Žilvine, Žilvinėli!
            Jei gali, atplauk nors…  žalčio odoje…
            Jei gali, atplauk nors…  jūros putoje…
Suviskėjo, sujudo jūra iš pat dugno. Tolumoje pasikėlė banga. Už jos pakilo kitos. Bangos vijosi viena kitą. Pirmoji beputė pasiekė krantą ir susmego prie laukiančiųjų kojų. Antroji banga atnešė pilką putą. Iš trečiosios pasigirdo  balsas:
- Laukit manęs devintojoje… 
Ir atliūliavo devintoji banga. Aukšta aukšta. Iš jos išsivyniojo žaltys. Žaltys su karūna. Jis tvykstelėjo virš nuslūgstančios bangos ir atvirto Žilvinu. Susipynė Eglė, Žilvinas ir jų vaikai galingos šeimos meilės glėbyje. Vėl visa šeima drauge! Nors tik vienai trumpiausiai nakčiai. Tai Atleidimo fėjos dovana.
- Egle, mieloji mano žmona, sakyk, kodėl skara tavoji taip keistai suplyšus? Ir prijuostė nublukus visiškai. Tik gintaro karoliai likę tokie pat.
- O, Žilvine mielasis, pažvelk ir į sūnaus rimtuolio Uosio rūbus. Jie ir sumenkę, ir skylėti. Net Ąžuolo žalioji juosta nublukusi pilkšvai. Pavasariais lieknasis Beržas vis dažniau jėgų netenka, nes geriamas be saiko skaidrusis kraujas jo. Tik Drebulėlė laikosi sveika, nes jos lapeliai drąsiai purtosi nuo vėjo netikrųjų pažadų. Jau mūsų kūnų nebepuošia gražieji rūbai, nes serga medžiai tie, kuriuose įsisielint galim. Aš jau neberandu gražios ir nesergančios eglės. Ir sūnus Uosis neberanda sveiko medžio sau. Bet ir tavoji karūna, ir tavo diržas, mielas vyre, nebeblizga žvaigždėtai.
              - Nebeblizga, -  atsakė Žilvinas liūdnai. - Naftos turtų valdovė aplipdė juos savaisiais lipalais. Kai ant bangų nusidriekia naftingo grožio skraistės, mirtis skausminga tam, kas tik prisiliečia prie jų. Kol kas mus jūroje naikina tiktai Naftos valdovė, bet laukiame baimingai Iprito ir Liuizito džinų. Šie dideli ir stiprūs jūros milžinai yra žmonių sukurti monstrai. Dabar jie patalpinti induos iš metalo. O indai šie dugne manosios jūros. Kai metaliniai indai nors truputį prarūdys, jėga galinga džinų tų naikins aplinkui viską - ir mano vandenijoje, ir žemėje šalia.
              - Ne, ne, aš netikiu, kad atsitikti gali taip. Yra žmonių protingų. Jie sugalvos kaip gelbėti save ir mus visus, - paprieštaravo Ąžuolas stiprusis.
              - Bet šiandien mes drauge! - sušuko Drebulė nerimastinga. - Visa šeima kartu! Nesvarbu kokie mūsų kūnai, nesvarbu, kokie rūbai. Mes atpažinsime viens kitą, net jei žvaigždyno ratas dar šimtą kartų apsisuks.
            Aušra paglostė medžių viršūnes. Susitikimo laikas baigėsi. Žilvinas pamažu keitėsi į žalsvą bangą. Eglė su vaikais tirpo rytiniame rūke ir medėjo  savuosiuose medžiuose.