___

gerbiamajam D.

Vėl tau laiškus rašau,
dienas gatvėse išrenginėju,
tau ant popieriaus suguldau.
Parsiduoda valandos, minutės,
viskas už pinigus gatvės
pažastyse nugula.
Nebegaliu užmigti,
sapnuoju tave,
tavo neesančią žmoną
pačiam nėštumo žydėjime –
viską išryškina naktys
ir pliki įsiskaudinę pirštai.
Mintys, sakai, užsimiršti galiu,
bet juk visuose skelbimuose
tavo vardą mini,
ieškomas, sako, esi.
Sutikusi tave gatvėje
ir aš griebčiau,
neščiausi po įskilusia
gleivėta žiauna.
Bet vis nėra ir nėra,
tik mėnuliai tarpuvartėse
nusiskandina, oda medėja,
net karvelių kepenėlės
nebepadeda, o ir aš –
nebe stiklo kalno princesė,
rankomis žvyrą savo namui nešu.
Sakau ir tave įsineščiau,
bet vis nesi ir nesi,
o man tuoj apuokai
iš vidurių išsilakstys.
Neapsakytas dieviškas
gyvenimo plikumas,
grynos raidės, žodžiai,
viskas gryna ir šalta.
Atiduodu save ir
raides tau atiduodu.
O sapnai tegul lieka sapnais,
o rūtos liko išmindžiotos.