Iki pasimatymo

„Laimė - dviejų reikalai“ - senas, apžėlęs, laimingas pirdžius taip tvirtino per televizorių, tuo metu, kai aš maigiau mobiliojo telefonu mygtukus rašydamas tuščius žodžius niekam. Gal todėl, kad telefonų knygelės draugų sąraše buvo tik Klientų Informacijos ir Sąskaitos papildymo numeriai. Mama nuolat mane užknisdavo, klausinėdama ar netrūksta pinigų, gal kur eisiu, ar turėsiu iš ko paskambinti.
- Mama, aš neturiu kur eiti. Mama, aš neturiu draugų.
Ji tuomet apsimesdavo galvojanti, jog aš juokus krečiu, ir pavandenijusiomis akimis bei iškelta galva išnerdavo į virtuvę indų nebūtų plauti - aš, atseit, negirdėsiu, kaip ana bliauna.
Pati kalta, kam nenutraukė nėštumo sužinojus kas aš būsiu.
- Berankis, bekojis, žeme ritinėjas, kas?? - tyčiodavosi šlykštaus bendrabučio, kuriame gyvenome anksčiau, vaikiščiai. Rankas aš turėjau, bet jiems tas nė motais buvo. Nors velnias žino - gal jie jų ir iš tikrųjų nematė, prakeiktieji?
Mama vis dar raudojo, aš sėdėjau surūgęs.
- Mama, gal užsičiaupsi pagaliau? - išties kiek žiauroka, bet vėlgi pati kalta. Vos gimęs supratau, jog šita vieta ne man.
Nekenčiau motinos už tai, ir nors ji tebuvo vienintelė atrama, pyktis mane valdė - nuolat tyčiojausi.
Laukiau nesulaukiau pablogėjimo, krizės, komos ir eutanazijos įteisinimo. Buvau silpnas neišmanėlis, todėl rankos, vienintelio savo visapusiškai veikiančio įrankio, nesugebėjau prieš save pakelti.
Sykį bandžiau praryti visas namų vaistinėlės tabletes, o jų tikrai nemažai, bet kaip kokiam snargliui man nepavyko - įėjo mama ir šoko gelbėti, didvyrė mat. Ištisus mėnesius tuomet vienas kitam žodžio nepratarėm ir man tai buvo pradėję patikti, pakol neįvyko nutikimas, privertęs vėl rėkti.
Miegojau ir kažkas paskambino į duris. Aš juk jų negaliu atidaryti - teoriškai neleista, o ir praktiškai nė neįmanoma. Pakėlęs galvą mintyse nusispjoviau ir vargais negalais apsivertęs ant kito šono vėl užmigau.
Motina grįžo kaip niekad linksma.
- Gotautai, žiūrėk! - šūktelėjo.
Vangiai pakėliau akis: vokas.
- Laiškas, laiškas tau, Gotautėli, - ėmė jinai mane tampyti ir bučiuoti.
Paprašiau atsitraukti.
Tiesą pasakius, nustebau, tačiau netrukus viskas išaiškėjo - mama mano vardu „Vakaro Žiniose“ parašė skelbimą skyriuje JIS IEŠKO JOS. Purviniausias visų laikų bulvarinis skaitalas.
Suisterikavau. Rėkiau, plyšavau, akys krauju pasruvo.
- Mama, tu iš manęs tyčiojiesi! Nekenčiu tavęs, - iškošiau pro dantis.
Ramiai žvilgtelėjusi ji atkišo voką ir paprašė nesuplėšyti.
Griebiau. Perskaičiau.
Ką aš galiu pasakyti. Rugile, tu nuostabi. Niekada nesitikėjau, kad atsiras žmogus nesigailintis ir neverkšlenantis dėl tokių „likimo nuskriaustų vargšų, žinot“ kaip aš. Niekada negalvojau, kad kam nors atvirai, eilės tvarka dėstysiu savo žiaurią ir nuobodžią gyvenimo istoriją be tų sunkių atodūsių, persismelkiančių iki kaulų smegenų, nebijosiu nusiųsti moters dienos proga gėlių su atviruku, prirašytu šiltų kvailų meilės žodžių.
Aš jaučiuosi kaip visi. pyktis mane apleido, aš myliu savo mamą.
Ačiū Tau, Rugile. Kada mes vėl pasimatysim?