Negriukas

Kol mama domisi imigrantų gyvenimu, man liepė eiti pažaisti su vaikais ir jai netrugdyti. Jaučiau, kad mano su mama bendravime bręsta rimtos problemos...
Bevikščiodama po miestelį ir bemąstydama apie savo griūvantį vaikišką pasaulį ir mamos atitolimo galimas neigiamas pasekmes jam, išgirdau netoliese suskambant krentančius metalinius puodus. Atsisukusi pamačiau mažytį negriuką sėdintį baloje.
-Varliuk, ar tau nereikia padėti? – Ištiesiau jam savo ranką.
-Aš Gogo. – Berniukas įsikibęs man į ranką, atsistojo. Ir atlipdęs savo delną nuo manojo (prieš kelias minutes valgiau didelį kiškučio formos saldainį), ėmė rinkti išmėtytus puodus.
-Goga, kam tau visi tie puodai?
-Mano vardas GOGO. – Pasipiktinęs suniurzgėjo negriukas. - Einu žvejoti. Šis puodas bus mažoms žuvims, tas didelėms, o anas auksinėms. Tame yra masalas, o didžiausiame buvo vanduo.
-O kam vanduo? Juk upelyje jo pilna.
-Žuvims suleisti.
-Aišku... - Jaučiausi vis vien nesupratusi kam buvo tas vanduo.
-Jei nori, eime su manim. Aš tau viską parodysiu...

Skaidrus upės vanduo, tylūs murmėjimai: "Nagi,... kibk,... griebk tą masalą, bjaurybe,... juk matau kaip nori... " Po to linksmi pasitaškymai ir pasibraidymai, išbaidant žuvis, bei susierzinimas: "Piktos žuvys,... raganos,... na ir nereikia man jūsų,... plaukit, plaukit raganos, kol nesugavau plikomis rankimis... " Ir pergalės šūksniai: "Yeeee, sugavau... su rankomis... " Taip gerą pusdienį ir štai jau po žvejybos: vakaras, o puoduose jau nemažas būrelis žuviukų nerimsta.
Dar kelios akimirkos ir štai jau dega lauželis, o virš jo kepa keletas, ant nuluptų vytelių, sumautų žuvyčių. Gogo įmerkė savo mažyčius delniukus į vieną iš metalinių puodų ir kažką ištraukė.
-Matai? Auksinė... – Šypsojosi Gogo, laikydamas rankoje auksinį žuviuką, blizgantį vakaro saulėje. – O dabar sugalvokime norus!
Įdėjo tą nerimstantį sutvėrimą man į delną.
Panorėjusi taikos pasaulyje, stebėjau kaip auksinis žuviukas iš mano delnų slysteli į sidabru tviskantį upės vandenį ir vigztelėjęs uodegyte išnyksta gilumoje.
-Taika palauks, o šįvakar nuostabiausia vakarienė žemėje: ant laužo kepta žuvis! - Sušuko Gogo.
O aš mintyse dar pagalvojau: "Ir nuostabiausias žemėje, naujasis draugas šalia. "

Po kiek laiko atskubėjo susirūpinusi mama su kažkokia negre (spėjau, kad tai negriuko mama). Kantriai išklausiau visus mamos priekaištus ir pateikiau savo argumentus:
-Bet tu juk sakei eiti pažaisti su vaikais...
Tada krūva jos kontraargumantų ir mano menkutės pastangos:
-Bet aš juk netrugdžiau, kaip tu ir prašei.
Tada daugybė jos paaiškinimų kaip stipriai ji mane myli, kaip rūpinasi ir kad jai esu vienintelis vaikas (turbūt taisosi mūsų su mama santykiai). Tada aš pasakiau kad irgi ją labai myliu ir ėmiau girtis savo naujuoju draugu:
-Negriukas man parodė...
-Ššššš... Negražu sakyti "negriukas" sudraudė mama. Reikia sakyti: juodaodis.
-Tai va, tas juodaodis berniukas man parodė, kaip reikia žvejoti ir aš net keletą žuvyčių pati sužvejojau... Beje jo vardas Goga...